2024 metais Frankui Muldowney nusišypsojo sėkmė. Tačiau ne ta, apie kurią dažniausiai pagalvojama išgirdus žodį „loterija“.
Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams po smegenų operacijos, kuri jam buvo atlikta būnant 19-os metų, jis pagaliau sužinojo, kad serga Vernikės afazija. Tai būklė, sutrikdanti kalbos supratimą ir vartojimą. Franko atveju ją sukėlė 1985 metais plyšusi galvos smegenų arterioveninė malformacija.
„Jausmas buvo toks, lyg būčiau laimėjęs loteriją. Staiga visas mano gyvenimas įgavo prasmę“, – pasakojo jis.
Šiuo metu Frankas rašo knygą apie savo patirtį. Pasak jo, tai pirmas kartas gyvenime, kai jis iš tiesų sugebėjo savo mintis paversti žodžiais. Mintys, kuriomis jis dalijasi, atskleidžia, ką iš tikrųjų reiškia gyventi praradus kalbą, bet nepraradus gebėjimo mąstyti.
Ką iš Franko atėmė 1985-ieji, o ko atimti nepajėgė
Frankui buvo 19 metų, kai operacija visam laikui pakeitė jo santykį su kalba.
Pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais po operacijos žodžiai jam skambėjo tarsi beprasmis triukšmas. Jis nebegalėjo skaityti. Kalba nustojo padėti suprasti pasaulį, todėl jis pasitraukė į savo vidinį pasaulį.
„Pasinėriau į save, kad pabėgčiau nuo tos sumaišties. Tyla tapo mano drauge“, – sakė jis.
Tačiau tai, kas vyko toje tyloje, buvo tai, ko tuo metu nesuprato beveik niekas – net ir jį gydę medikai.
„Niekada nejaučiau, kad būčiau praradęs gebėjimą mąstyti, – pasakojo Frankas. – Praradau tik kalbą, kuria iki tol išreikšdavau savo mintis. Kalba man ėmė atrodyti kaip žmogaus sukurtas įrankis, o pats mąstymas gimė natūraliai – per pojūčius. Tai tarsi skirtumas tarp dviračio ir ėjimo pėsčiomis. Dviratis yra naudingas, tačiau vaikščiojimas yra mūsų prigimties dalis.“
Tai, ką dabar patvirtina mokslas
Praėjusį mėnesį žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS) paskelbtame Masačusetso technologijos instituto (MIT) ir kitų mokslininkų tyrime nustatyta, kad loginį mąstymą ir kalbą žmogaus smegenyse valdo skirtingi neuroniniai tinklai.
Naudodami smegenų vaizdinimo metodus ir dirbdami su afazija sergančiais pacientais, tyrėjai nustatė, kad už kalbą atsakingos smegenų sritys beveik nedalyvauja atliekant formalaus loginio mąstymo užduotis. Net žmonės, sergantys sunkia afazija ir praradę didelę dalį kalbos gebėjimų, logines užduotis sprendė taip pat tiksliai kaip ir tie, kurie afazijos neturėjo.
Frankui nereikėjo smegenų skenavimo, kad tai suprastų – jis visa tai patyrė savo gyvenime.
„Mano mąstymas tapo kitoks. Gyvenau dabartimi, o laikas man labiau priminė ratą nei tiesią liniją. Visi mano pojūčiai sustiprėjo ir tapo tikrąja mano kalba. Vietoj žmogaus sukurtų nuoseklių sakinių pasaulį pradėjau suprasti per vaizdus, jausmus, ritmą ir intuiciją“, – pasakojo jis.
Tarp supratimo ir gebėjimo kalbėti – milžiniška praraja
Vienas labiausiai įsiminusių dalykų, kuriuos papasakojo Frankas, yra tai, ką PNAS tyrimas gali patvirtinti neurologiniu lygmeniu, tačiau negali iki galo perteikti – kaip iš tikrųjų jaučiasi žmogus, kai jo mintys nebegali būti išreikštos kalba.
„Tarp to, ką išgyvenau, ir to, ką galėjau pasakyti, buvo milžiniška praraja. Žinojau, kad manyje yra kur kas daugiau, nei kada nors galėtų išreikšti žodžiai. Man dažnai daugiau prasmės slypi pauzėse tarp žodžių nei pačiuose ištartuose ar parašytuose sakiniuose“, – sakė Frankas.
Ši praraja turėjo pasekmių, gerokai peržengiančių bendravimo ribas. Jo šeima, bandydama rūpintis devyniolikmečiu, kuriam buvo pasakyta, kad jis patyrė smegenų pažeidimą, paprasčiausiai nežinojo, kaip jį pasiekti. Devintajame dešimtmetyje žinių apie afaziją buvo labai mažai, todėl kalbos praradimas dažnai buvo klaidingai tapatinamas su intelekto praradimu.
„Atrodė, lyg mūsų įprasti jausmai būtų tiesiog išsijungę, – pasakojo Frankas. – Tarp mūsų liko tik tuštuma.“
Jis blaškėsi. Prasidėjo epilepsija. Tuomet jis atrado kitas kalbas – muziką, piešimą, šokį, nebylųjį kiną, piligrimines keliones po Ispaniją, Prancūziją ir Peru, kur, kaip pats sakė, „savaitėmis trunkantys žygiai gamtoje tapo dar viena kalba.“
Kodėl jis nusprendė parašyti knygą
Vėliau Frankas sužinojo, kad visame pasaulyje afazija serga daugiau kaip 12 milijonų žmonių. Jo įsitikinimu, daugelis jų atsidūrė tokioje pačioje situacijoje, kurioje jis gyveno beveik keturiasdešimt metų – negalėdami iki galo išreikšti savo minčių ir net nežinodami, kad tokią pačią patirtį išgyvena milijonai kitų žmonių.
„Knygos rašymas man tapo būdu padėti atkurti tą prarastą pusiausvyrą. Tai galimybė suteikti balsą žmonėms, kurių mintys dažnai lieka paslėptos už bendravimo sunkumų“, – sakė jis.
Paklaustas, ką pasakytų žmogui, tik pradedančiam šią sudėtingą kelionę, Frankas atsakė labai tiksliai.
„Neleiskite kitiems nuspręsti, ką jūs sugebate. Jie mato tik jūsų žodžius, bet nemato jūsų minčių“, – patarė jis.
Ką tai reiškia ne tik afazija sergantiems žmonėms?
Franko istorija pasakoja ne vien apie afaziją. Ji primena patirtį, kurią mažesniu mastu tikriausiai yra išgyvenęs kiekvienas iš mūsų – jausmą, kai kažką jau žinome dar prieš sugebėdami tai pasakyti, kai suprantame daugiau, nei galime išreikšti žodžiais, kai mąstome vaizdais, emocijomis ar pojūčiais, o tik vėliau tam randame tinkamus žodžius.
Šiandien neuromokslas patvirtina, kad tai nėra tik metafora. Taip iš tikrųjų veikia žmogaus smegenys.
„Pats mąstymas yra gerokai didesnis už kalbą. Kartais pirmiausia patiriu vaizdą, jausmą ar ritmą, o tik gerokai vėliau randu žodžius, kurie galėtų tai nusakyti“, – sakė Frankas.
Kaip jis pats sakė, jo vertė niekada nepriklausė nuo to, kaip lengvai jis gali kalbėti. Pasirodo, lygiai taip pat nuo to nepriklauso ir jo gebėjimas mąstyti.
