Koks yra pirmasis jūsų prisiminimas? Gimtadienio šventė, griuvimas žaidimų aikštelėje, šeimos kelionė? Daugumos žmonių ankstyviausi prisiminimai siekia maždaug trečiuosius ar ketvirtuosius gyvenimo metus. Atrodo, kad kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje patirti įvykiai iš mūsų autobiografinės atminties tiesiog išnyksta.
Sigmundas Freudas šį reiškinį pavadino kūdikių amnezija ir teigė, kad ankstyvojo gyvenimo prisiminimai yra tokie emociškai stiprūs, jog turi būti aktyviai išstumiami iš sąmonės. Remiantis šiuo požiūriu, kūdikiai geba suformuoti svarbių gyvenimo įvykių prisiminimus, tačiau laikui bėgant jie tampa nepasiekiami. S. Freudas manė, kad psichoterapija iš principo galėtų padėti juos susigrąžinti.
Šiuolaikinėje psichologijoje kūdikių amnezija dažniau siejama su hipokampo – smegenų struktūros, itin svarbios vyresnių vaikų ir suaugusiųjų epizodiniams prisiminimams formuotis, – nebrandumu. Pagal šį aiškinimą, kūdikystėje hipokampo neuronų grandinės dar nėra pakankamai išsivysčiusios, kad galėtų suformuoti ilgalaikius gyvenimo įvykių atminties pėdsakus. Kitaip tariant, kūdikių amnezija aiškinama tuo, kad patirtys tinkamai neužkoduojamos.
Tačiau mes siūlome kitokį požiūrį. Ankstyvojo gyvenimo patirtys hipokampe yra užkoduojamos ir gali išlikti ilgą laiką. Keičiasi tai, kaip lengvai jas galime pasiekti. Vadinasi, kūdikių amnezija gali atsirasti ne todėl, kad prisiminimai apskritai nesusiformuoja, o todėl, kad vėliau jų nebegalime natūraliai atkurti.
Kūdikių amnezija būdinga ne tik žmonėms
Kūdikių amnezija nėra išskirtinai žmonėms būdingas reiškinys. Beveik visų tirtų žinduolių jaunikliai ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu prisiminimus pamiršta greičiau.
Pavyzdžiui, kaip ir maži vaikai, pelės bei žiurkės gali suformuoti konkrečių įvykių prisiminimus, tačiau jie ilgai neišlieka pasiekiami. Šis reiškinys nustatytas tiriant įvairias ankstyvame amžiuje įgytas patirtis, įskaitant baimės sąlygojimą, objektų atpažinimą ir erdvinį mokymąsi. Išimtis – itin gerai išsivystę gimstantys gyvūnai, pavyzdžiui, jūrų kiaulytės ir degu, kurių smegenys gimimo metu yra gerokai brandesnės.
Nuo neuronų aktyvumu pagrįsto engramų žymėjimo ir optogenetinių metodų atsiradimo mokslininkai gali tiesiogiai nagrinėti klausimą, ar problema slypi prisiminimų užkodavime, ar jų atkūrime.
Tyrinėdami peles mokslininkai gali pažymėti jauniklių smegenyse susiformavusias engramas – fizinius atminties pėdsakus, stebėti, ar jos išlieka gyvūnui augant, o vėliau jas aktyvuoti optogenetiniais metodais ir taip sugrąžinti iš pažiūros prarastus prisiminimus.
Kūdikystėje baimės sąlygojimą patyrusios pelės suaugusios savo elgesiu neparodo, kad prisimena ankstesnę patirtį. Pavyzdžiui, sugrąžintos į aplinką, kurioje būdamos jauniklės patyrė elektros smūgį, jos nesustingsta iš baimės.
Tačiau optogenetiniu būdu suaktyvinus neuronus, kurie buvo aktyvūs tuomet, kai jauniklis pirmą kartą patyrė baimės sąlygojimą, prisiminimas vėl pasireiškia – suaugusi pelė sustingsta.
Svarbu tai, kad tokią reakciją sukelia ne bet kokių smegenų ląstelių aktyvinimas. Ji pasireiškia tik tada, kai suaktyvinami būtent tie neuronai, kurie veikė gyvūnui mokantis ankstyvame amžiuje.
Šie rezultatai leidžia manyti, kad ankstyvieji prisiminimai iš tiesų sėkmingai užkoduojami ir gali išlikti ilgą laiką, tačiau jų nebepavyksta pasiekti naudojant įprastus jutiminius signalus. Tai labiau rodo prisiminimų atkūrimo, o ne jų užkodavimo problemą.
Galbūt prisiminimai niekur nedingsta
Tyrimų su pelėmis rezultatai taip pat leidžia manyti, kad kūdikių amnezijos negalima paaiškinti vien tik žmogui būdingais veiksniais, tokiais kaip kalbos atsiradimas, nuoseklaus savęs suvokimo susiformavimas ar ankstyvųjų emocinių patirčių išstūmimas.
Veikiau jie rodo fundamentalesnį procesą: ankstyvieji prisiminimai susiformuoja ir yra išsaugomi, tačiau smegenims vystantis ir keičiantis prisiminimų atkūrimo būdams juos pasiekti darosi vis sunkiau.
Žinoma, tyrimai su pelėmis negali atskleisti autobiografinių, kalbinių ir subjektyvių prisiminimų aspektų, kurie yra itin svarbūs žmogaus patirčiai. Tačiau vis daugiau tyrimų nagrinėja, kaip epizodinė atmintis vystosi žmonių kūdikystėje.
Mokslininkai gali vertinti kūdikių elgesį, fiziologinius procesus ir vis dažniau – paties hipokampo veiklą. Tokie tyrimai leidžia atsižvelgti į žmogaus raidos sudėtingumą: besikeičiantį suvokimą, besiformuojančią kalbą, augančius motorinius gebėjimus ir sąveiką su socialiniu pasauliu, kuriame formuojasi mūsų prisiminimai.
Žmonių kūdikių tyrimai rodo, kad atminties sistemos pradeda veikti gerokai anksčiau, nei kadaise manyta. Elgesio tyrimai atskleidžia, kad kūdikiai mokosi ir prisimena nuo pat gimimo.
Vis dėlto tokiuose eksperimentuose dažnai naudojami motoriniai veiksmai, kartotinis mokymas, atlygis arba grįžtamasis ryšys. Šie metodai susiję su tokiomis atminties formomis kaip operantinis sąlygojimas ir primingas (parengties efektas), kurias galima atskirti nuo epizodinės atminties. Be to, jos apima ne tik hipokampą, bet ir kitas smegenų sritis bei sistemas, įskaitant dryžuotąjį kūną, smegenėles ir jutimo sistemas.
Kada pradeda veikti hipokampas?
Tirti nuo hipokampo priklausančią žmonių kūdikių atmintį ilgą laiką buvo sudėtinga dėl techninių apribojimų. Šios amžiaus grupės tyrimuose įprastai naudojami neurovaizdinimo metodai, įskaitant elektroencefalografiją (EEG) ir funkcinę artimosios infraraudonosios srities spektroskopiją (fNIRS), matuoja signalus galvos paviršiuje, todėl negali tiesiogiai pasiekti giliai smegenyse esančių struktūrų.
Tačiau per pastarąjį dešimtmetį situacija pasikeitė pradėjus taikyti funkcinį magnetinio rezonanso tomografijos metodą (fMRT) nemiegantiems kūdikiams.
Tyrimai parodė, kad didesnis hipokampo aktyvumas kūdikiams žiūrint į daiktų, veidų ir įvairių aplinkų nuotraukas – savotiškas epizodinių prisiminimų „statybines medžiagas“ – leidžia prognozuoti, ar vėliau jie tas nuotraukas prisimins.
Šiuo atveju apie prisiminimą sprendžiama iš to, kad kūdikiai ilgiau žiūri į anksčiau matytas nuotraukas nei į naujas. Tokio pobūdžio informacijos užkodavimas hipokampe prasideda maždaug nuo 9–12 gyvenimo mėnesio.
Kodėl tuomet neprisimename kūdikystės?
Kodėl ankstyvojo gyvenimo prisiminimai vėliau tampa nepasiekiami? Mokslininkai yra pasiūlę įvairių paaiškinimų – nuo psichologinių teorijų, pabrėžiančių sąmonės, kalbos ir savęs suvokimo raidą, iki neurobiologinių teorijų, kuriose daugiausia dėmesio skiriama neuronų grandinių brendimui, smegenų plastiškumui ir neurogenezei.
Svarbią užuominą suteikia faktas, kad pelės, nors jų hipokampe išlieka atminties engrama, sugrąžintos į pažįstamą aplinką prisiminimo natūraliai neatkuria – tam prireikia optogenetinės stimuliacijos.
Smegenims vystantis keičiasi tai, kaip interpretuojame mus supantį pasaulį. Išmokstame kalbėti, tampame vis geresni daiktų ir veidų atpažinimo specialistai, pradedame grupuoti patirtis į sąvokas ir suprasti kitų žmonių ketinimus.
Todėl tie patys vaizdai ir garsai, kurie kūdikystėje galėjo suaktyvinti tam tikrą prisiminimą, vėliau smegenyse nebesukelia tokio paties aktyvumo modelio. Hipokampe esanti engrama gali būti išlikusi, tačiau signalai, kurių reikia jai iš naujo suaktyvinti, jau nebeatitinka pirminių. Dėl to prisiminimas natūraliai nebeiškyla.
Remiantis tokiu požiūriu, pažintinė raida ir smegenų vystymasis ankstyvųjų prisiminimų neištrina – jie palaipsniui apsunkina prieigą prie jų.
Ankstyvieji prisiminimai gali būti ne prarasti, o tiesiog nepasiekiami
Bandant įminti kūdikių amnezijos paslaptį, tiek žmonių, tiek pelių tyrimai leido padaryti reikšmingą pažangą, tačiau atsakymų vis dar trūksta. Tyrimai su žmonėmis padeda suprasti, kas keičiasi mums augant, o eksperimentai su pelėmis – kaip šie pokyčiai vyksta neuronų grandinėse ir atskirose ląstelėse.
Kartu šios dvi tyrimų kryptys leidžia susieti biologinius atminties mechanizmus su elgesiu, hipokampo vystymąsi – su realiai patiriamais įvykiais.
Todėl kūdikių amnezijos tyrimų ateitis priklausys ne nuo pasirinkimo tarp skirtingų rūšių ar analizės lygmenų, o nuo jų sujungimo – kuriant teorijas, galinčias susieti kūdikio elgesį su biologiniais engramų mechanizmais ir atvirkščiai.
Kūdikių amnezija nėra vien pasakojimas apie tai, kaip pamirštame savo praeitį. Tai galimybė suprasti, kaip apskritai kuriama mūsų atmintis.
