Jūsų protas 2 valandą nakties veikia ne taip, kaip 14 valandą dienos. Tamsiuoju paros metu neigiamos mintys gali daug lengviau užvaldyti sąmonę. Potraukiai, kuriuos per pietus nesunkiai numotumėte ranka – cigaretė ar persivalgymas daug angliavandenių turinčio maisto – staiga tampa gerokai sunkiau suvaldomi.
Dieną tvirtai veikiančios savikontrolės ribos naktį ima silpnėti. Mokslininkai šį reiškinį vadina „protu po vidurnakčio“ (angl. „mind after midnight“). Tai 2022 m. moksliniame straipsnyje iškelta hipotezė, pagal kurią naktį smegenys ne tik tampa mieguistos – pasikeičia ir jų veikla.
Po vidurnakčio mūsų dėmesį labiau patraukia neigiamos nei teigiamos emocijos, pavojingos idėjos gali atrodyti patrauklesnės, o įprasti savikontrolės mechanizmai susilpnėja.
Hipotezę iškėlusių mokslininkų teigimu, žmogaus kūnas ir protas veikia pagal maždaug 24 valandų ciklą. Jis lemia ne tik tai, kada jaučiamės pavargę, bet ir daro įtaką mūsų savijautai bei polinkiui vienaip ar kitaip elgtis.
Trumpai tariant, tam tikru paros metu žmonės yra labiau linkę jaustis ir elgtis tam tikru būdu. Pavyzdžiui, dieną molekuliniai procesai ir smegenų veikla yra prisitaikę prie budrumo. Naktį organizmas persijungia į poilsiui būdingą režimą.
Kodėl po vidurnakčio mūsų mąstymas gali pasikeisti?
Žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, tai turi prasmę. Žmonės daug veiksmingiau medžiodavo ir rinkdavo maistą dienos šviesoje. Nors naktis puikiai tiko poilsiui, kadaise būtent šiuo paros metu žmonėms grėsė didesnis pavojus patiems tapti grobiu.
Mokslininkų teigimu, prisitaikant prie šios didesnės rizikos, naktį mūsų dėmesys neigiamiems dirgikliams tampa neįprastai sustiprėjęs.
Tai, kas kadaise galėjo padėti greitai sureaguoti į tamsoje slypinčią grėsmę, šiandien gali paveikti atlygio ir motyvacijos sistemas, todėl žmogus gali tapti labiau linkęs rizikuoti.
Jeigu prie to prisideda ir miego trūkumas, tokia sąmonės būsena gali tapti dar problemiškesnė.
„Yra milijonai žmonių, kurie nemiega vidury nakties, ir turime gana svarių įrodymų, kad jų smegenys tuo metu neveikia taip gerai, kaip dieną.
Raginu atlikti daugiau tyrimų šiuo klausimu, nes nuo to priklauso jų pačių, taip pat ir kitų žmonių sveikata bei saugumas“, – 2022 m., kai buvo paskelbtas tyrimas, sakė Harvardo universiteto neurologė Elizabeth Klerman.
Hipotezės autoriai savo mintį iliustruoja dviem pavyzdžiais. Pirmasis – heroiną vartojantis žmogus, kuris dieną sėkmingai suvaldo potraukį narkotikui, tačiau naktį jam pasiduoda.
Antrasis – nuo nemigos kenčiantis studentas, kuris, bemiegėms naktims kaupiantis viena po kitos, ima jausti vis didesnę neviltį, vienatvę ir bejėgiškumą.
Abu scenarijai galiausiai gali baigtis tragiškai. Savižudybės ir savęs žalojimo atvejai dažnai pasitaiko naktį. Kai kurių tyrimų duomenimis, nuo vidurnakčio iki 6 valandos ryto savižudybės rizika yra tris kartus didesnė nei kitu paros metu.
2020 m. atlikto tyrimo autoriai padarė išvadą, kad budrumas naktį yra savižudybės rizikos veiksnys, „galbūt dėl cirkadinių ritmų nesutapimo“.
„Savižudybė, anksčiau atrodžiusi neįsivaizduojama, tampa būdu pabėgti nuo vienatvės ir skausmo, o dar nespėjęs įvertinti savižudybės pasekmių studentas jau turi tam reikalingas priemones ir yra pasirengęs veikti tuo metu, kai niekas nemiega ir negali jo sustabdyti“, – aiškina „proto po vidurnakčio“ hipotezės autoriai.
Naktį žmonės taip pat dažniau vartoja nelegalias ar pavojingas medžiagas. 2020 m. Brazilijoje veikusiame prižiūrimame narkotikų vartojimo centre atliktas tyrimas parodė, kad naktį opioidų perdozavimo rizika buvo 4,7 karto didesnė.
Dalį tokio elgesio būtų galima paaiškinti miego trūkumu arba tuo, kad tamsa suteikia daugiau privatumo, tačiau tikėtina, kad tam įtakos turi ir naktį vykstantys neurologiniai pokyčiai.
Mokslininkai vis dar nežino, kas tiksliai vyksta naktį nemiegančiose smegenyse
Tai visai kitas reiškinys nei trumpas prabudimas apie 3 valandą nakties be jokios aiškios priežasties.
Toks prabudimas paprastai nėra priežastis nerimauti. Didžiąją žmonijos istorijos dalį žmonės miegodavo dviem atskirais etapais – gerokai anksčiau, nei elektrinis apšvietimas paskatino manyti, kad vienintelis normalus miego būdas yra aštuonios nepertraukiamos valandos.
„Proto po vidurnakčio“ hipotezė apibūdina visai ką kita: ne trumpą prabudimą prieš vėl užmiegant, o kelias valandas trunkantį visišką budrumą tuo paros metu, kai, kaip teigia mokslininkai, smegenys yra prasčiau pasirengusios su tuo susidoroti.
Tokie tyrėjai kaip Elizabeth Klerman ir jos kolegos mano, kad šiuos veiksnius būtina tirti išsamiau, kad būtų galima geriau apsaugoti žmones, kuriems naktinis budrumas kelia didžiausią riziką.
Hipotezės autoriai pažymėjo, kad iki šiol nebuvo atlikta tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjama, kaip miego trūkumas ir cirkadinis laikas kartu veikia žmogaus atlygio apdorojimo procesus.
Todėl vis dar neaišku, kaip prie neįprasto miego režimo prisitaiko pamainomis dirbantys žmonės, pavyzdžiui, pilotai ar gydytojai.
Maždaug šešias valandas per parą apie žmogaus smegenų veiklą žinome stebėtinai mažai. Nesvarbu, miegame ar būdraujame – tai, kas vyksta su mūsų protu po vidurnakčio, vis dar išlieka paslaptis.
