Jei jūsų būtų paprašyta įvardyti garsiausią pasaulyje trijulę, ką atsakytumėte? Jei esate gurmanas, greičiausiai jūsų atsakymas būtų: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Tai beveik visuotinai pripažinta trejybė, ypač Vakarų pasaulyje. Tačiau juk mūsų protėviai nevalgė 3 kartus per dieną, tad, kodėl tai darome mes?
Pirmieji valgiai
Ankstyvieji žmonės buvo klajokliai. Susibūrę į nedideles bendruomenes, jie keliaudavo atsižvelgdami į metų laikus ir sekdami vietinius maisto šaltinius.
Nors galime tik spėlioti, kaip atrodė kasdienis mitybos ritmas, 30 000 metų senumo įrodymai iš Pietų Moravijos regiono Čekijoje rodo, kad žmonės kartas nuo karto apsilankydavo tam tikrose gyvenvietėse. Jie rinkdavosi prie židinių, gamindavo ir dalydavosi maistu: tai pirmieji žmonių bendravimo valgant požymiai.
Viena iš geriausiai išlikusių medžiotojų-rinkėjų gyvenviečių, kurią pavyko aptikti, yra Ohalo II, esanti dabartinės Galilėjos jūros (dar vadinamos Tiberiados arba Kinnereto ežeru) pakrantėje Izraelyje ir datuojama maždaug prieš 23 000 metų.
Be kelių nedidelių gyvenamųjų namų su židiniais, joje aptikta įvairių maisto šaltinių, įskaitant daugiau kaip 140 rūšių sėklų ir riešutų, įvairių paukščių, žuvų ir žinduolių.
Maždaug prieš 12 000 metų, kai buvo išvystyta žemdirbystė, atsirado nuolatinės gyvenvietės. Pirmosios buvo Levanto regione (dabartiniame Irake, pietvakarių Irane ir rytų Turkijoje), vadinamame „derlinguoju pusmėnuliu“.
Nuolatinė žemdirbystė lėmė maisto produktų perteklių. Galimybė likti vienoje vietoje ir turėti maisto, reiškė, kad laikas, reikalingas maistui paruošti, nebeturėjo tokios didelės reikšmės.
Greitai tapo įprasta dienos pradžioje valgyti vieną lengvą patiekalą, o vėliau – didesnį, židinyje paruoštą patiekalą. Konkretus laikas skirtingose grupėse galėjo skirtis.
Dažniausiai valgyta kartu
Bendruomeninis maisto ieškojimo ir medžioklės, o vėliau ir žemdirbystės pobūdis reiškė, kad žmonės beveik visada valgė maistą kartu su kitais. Senovės Spartos mieste-valstybėje IV a. pr. m. e. šie papročiai buvo kodifikuoti kaip bendri pagrindiniai valgymai, vadinami syssitia (liet. „valgymas kartu“).
Šis maistas buvo valgomas dienos pabaigoje bendruomenės valgyklose. Maistą jauni berniukai patiekdavo ant stalų, prie kurių sėdėdavo apie 15 vyrų, gyvenusių kartu ir kovojusių tame pačiame kariniame dalinyje. Vyrai palaipsniui dalijosi kartų žiniomis su jaunais berniukais, kurie patys prie stalų prisijungdavo sulaukę 20 metų.
V a. pr. m. e. graikų istorikas Herodotas rašė apie tai, kaip syssitia iš spartiečių karinės praktikos virto gilią politinę reikšmę turinčia visuomenės praktika. Platonas taip pat rašė, kad bendras valgymas yra neatsiejama pilietinės visuomenės dalis, o valgio praleidimas be pateisinamos priežasties yra pilietinis nusižengimas.
Vakarieniaudami kitų visuomenės narių akivaizdoje, piliečiai buvo priversti laikytis savidisciplinos. Valgio metu taip pat buvo galima užmegzti socialinius ryšius ir svarbias diskusijas – nuo verslo sandorių iki politikos.
Apie spartiečių moterų valgymo įpročius tekstuose nėra duomenų, nors galima numanyti, kad jos valgė namuose.
Skirtingose pasaulio dalyse valgyta nevienodai
Skirtingai nuo sunkaus spartiečių gyvenimo būdo, romėnai pagrindinį valgį – cena – valgydavo anksčiau, o prieš pat miegą – lengvesnį maistą.
Šiaurės Europos gentys buvo linkusios valgyti du didesnius patiekalus per dieną, nes šaltesniuose kraštuose reikia daugiau maisto. Vikingai šiuos valgius vadino dagmal ir nattmal, arba dienos ir nakties valgiais. Nattmal buvo ruošiamas vakare, o dagmal paprastai būdavo gaminamas iš nattmal likučių, pridedant duonos ir alaus arba midaus.
Australijos aborigenų tautos buvo linkusios kasdien valgyti vieną patiekalą, o tai atitinka vyraujantį maisto gaminimo būdą – lėtą virimą su karštomis anglimis ar akmenimis žemėje įrengtoje krosnyje. Šią požeminę krosnį, kurią naudojo aborigenų, taip pat Toreso sąsiaurio salų gyventojų bendruomenės, kai kurios grupės vadino kup murri arba kap mauri.
Tai panašu į kitus Ramiojo vandenyno vietinių gyventojų gaminamus patiekalus, pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos maorių hāngī, havajiečių imu, Fidžio gyventojų lovo ir net majų píib.
Vieną kartą per dieną valgomas maistas bėgant dienai buvo papildomas užkandžiais.
Trys – magiškas skaičius
Valgymo laiką labai lėmė visuomenės klasių struktūra, vietos klimatas ir kasdienė žmonių veikla. Taip pat svarbų vaidmenį atliko praktiškumas. Neturint patikimo apšvietimo, maistą reikėjo paruošti ir suvalgyti iki sutemų. Šiaurės Europos apgyvendintose dalyse tai galėjo įvykti jau 15 val. dienos.
Kaip nuo vieno ar dviejų pagrindinių valgymų perėjome prie trijų? Atsakymą gali pateikti Didžiosios Britanijos karališkasis laivynas.
Nuo pat įkūrimo XVI a. laivyne buvo patiekiami trys reguliarūs patiekalai, kad būtų suderinta su gyvenimo laive ritmu. Tai buvo paprasti pusryčiai, kuriuos sudarė sausainiai, pietūs – pagrindinis valgis, o vakarienė – lengvesnis patiekalas.
Pramonės revoliucija, kuri prasidėjo apie 1760 m., tikriausiai taip pat prisidėjo prie trijų konkrečių valgymo laikų koncepcijos įsitvirtinimo Vakarų pasaulyje.
Pusryčių, pietų ir vakarienės valgymo ritmas atitiko ilgesnių ir standartizuotų darbo dienų rutiną. Darbuotojai pusryčiavo ir vakarieniavo namuose prieš darbą ir po jo, o pietus valgė su bendradarbiais nustatytu laiku.
Kadangi pertraukos buvo minimalios, o užkandžiavimui laiko nebuvo, reikėjo trijų sočių valgymų.
Valgymų skaičius ir laikas keičiasi
Šiandien valgymo laiką ir dažnumą lemia daugybė veiksnių – nuo ilgos kelionės į darbą iki pomėgių ir socialinių įsipareigojimų derinimo.
COVID pandemija taip pat paveikė tai, kaip ir ką valgome, paskatindama mus valgyti didesnius kiekius kaloringesnio maisto. Spartus pristatymo paslaugų augimas taip pat reiškia, kad daugumai žmonių maistas yra pasiekiamas vos per keliolika minučių.
Visa tai lėmė, kad valgymo laikas tapo ne toks griežtas, o socialiniai valgiai, tokie kaip vėlyvieji pusryčiai, priešpiečiai ir popietinės arbatėlės, praplėtė mūsų bendravimą valgant. Taigi, valgymo laikas ir toliau keisis, nes mūsų dienotvarkė tampa vis sudėtingesnė.
