Maggie ir Kate Fox tėvai nežinojo, ką manyti apie keistus beldimo garsus, tą įsimintiną 1848 m. kovo vakarą sklindančius iš jų paauglių dukterų miegamojo. Jie vargu ar galėjo įsivaizduoti, kokią įvykių grandinę sukels mergaičių pateiktas paslaptingų garsų paaiškinimas.
Seserys teigė savo namuose Haidsvilyje, Niujorko valstijoje, pamėgdžiojusios paslaptingus beldimus, kuriuos buvo girdėjusios, ir nustebusios, kai į jų beldimus buvo atsakyta tokiu pat beldimų skaičiumi. Kadangi akivaizdaus garsų šaltinio nebuvo, mergaitės motinai pasakė, kad turbūt netyčia užmezgė ryšį su dvasia.
Kiek pralinksminta motina esą garsiai paklausė: „Dvasia, ar tu čia?“ Ji apstulbo, kai pasigirdo garsus beldimas.
Netrukus dvasia jau atsakinėjo į įvairiausius klausimus – vienas beldimas reiškė „taip“, du – „ne“. Apie keistus įvykius išgirdo kaimynai. Jie irgi ėmė klausinėti dvasios ir sulaukė atsakymų. Per kelias dienas, atsakydama į daugybę klausimų „taip“ arba „ne“, dvasia esą atskleidė esanti prieš daugelį metų nužudyto prekeivio, kurio kūnas buvo palaidotas rūsyje.
Istorija greitai pasklido, ir netrukus mergaitės jau stebino minias viešuose spiritizmo seansuose, iškviesdamos dvasias, kurios bendravo beldimais. Taip prasidėjo judėjimas, pavadintas spiritualizmu, kurį noriai priėmė Viktorijos laikų visuomenė, troškusi užmegzti ryšį su mirusiais artimaisiais.
„Dvasių“ beldimas greitai tapo tikra manija
Bafale, netoli Haidsvilio, jaunieji broliai Ira ir Williamas Davenportai susidomėjo pasakojimais apie Fox seserų veiklą ir nusprendė patys įsitraukti į šį žaidimą. 1855 m. jie jau demonstravo savąją ryšio su dvasių pasauliu versiją. Stalai nepaaiškinamai pasvirdavo, o muzikos instrumentai grodavo tarsi liečiami nematomų rankų.
Brolius išgarsino puiki mintis, kilusi reaguojant į viešus kaltinimus, kad jiems turėtų padėti slapti bendrininkai. Jie sukonstravo „dvasių spintą“, į kurią būdavo uždaromi po to, kai žiūrovai juos surišdavo virvėmis. Kartu viduje būdavo padedami įvairūs muzikos instrumentai, kurių broliai, regis, niekaip negalėjo pasiekti.
Tačiau uždarius spintos duris paslaptingai suskambėdavo varpeliai, gitaros ir tamburinai, o pro angas pasirodydavo dvasių rankos. Galiausiai atidarius spintos duris broliai tebesėdėdavo pradinėse vietose, vis dar surišti virvėmis.
Kai „dvasių pasauliu“ susidomėjo iliuzionistas
Netrukus Davenportai savo spiritualizmo demonstracijas pavertė visaverčiu scenos šou ir dešimtmetį su juo keliavo po JAV. Iki tol jų šlovė jau buvo pasiekusi Angliją, todėl 1864 m. jie pradėjo gastroles šioje šalyje. Jas lydėjo ginčai, ar broliai tėra sumanūs išsilaisvinimo meistrai, ar tikri spiritizmo mediumai.
Patys broliai niekada tiesiogiai neteigė bendraujantys su mirusiaisiais – ar jų pasirodymuose iš tiesų veikia antgamtinės jėgos, jie palikdavo spręsti patiems žiūrovams. Vis dėlto spiritualizmui būdingos atributikos juose tikrai netrūko.
1865 m. kovo 9 d. jų pasirodymą Anglijos Čeltnamo mieste stebėjo jaunas laikrodininkas Johnas Nevilas Maskelyne’as, kuris, būdamas mėgėjas iliuzionistas, gerai išmanė apgaulės metodus. J. N. Maskelyne’as skeptiškai vertino tariamą Davenportų ryšį su dvasių pasauliu ir manė galintis pakartoti jų pasirodymą bei žiūrovams įrodyti, kad jokių dvasių tam nereikia.
Kartu su draugu George’u Alfredu Cooke’u J. N. Maskelyne’as atkūrė „dvasių spintą“ ir pareiškė, kad Davenportai tėra sumanūs išsilaisvinimo meistrai.
J. N. Maskelyne’ui nepavyko pasiekti tokio triuškinamo demaskavimo, kokio jis tikėjosi, o Davenportai toliau gastroliavo Europoje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje iki 1877 m., kai Williamas mirė būdamas vos 36 metų.
Tačiau J. N. Maskelyne’o ir G. A. Cooke’o bandymas demaskuoti Davenportus davė pradžią jų pačių iliuzionistų karjerai. Prie „dvasių spintos“ demaskavimo jie ėmė pridėti įvairių magijos triukų ir iliuzijų ir gana sėkmingai gastroliavo po Didžiąją Britaniją iki 1873 m., kai pasirodė garsiojoje Londono „Egyptian Hall“. Ten prasidėjo neįtikėtinas 31 metus trukęs jų pasirodymų laikotarpis.
Nacionalinis mokslo ir medijų muziejus taip pat nurodo, kad J. N. Maskelyne’as ir G. A. Cooke’as čia pradėjo rengti pasirodymus 1873 m., o salė ilgainiui tapo žinoma kaip „England’s Home of Mystery“.
Tie 31 metai paliko ryškų pėdsaką magijos istorijoje. Dar nuo laikrodininko darbo laikų įvairius mechanizmus puikiai išmanęs ir inžinerinių gabumų turėjęs J. N. Maskelyne’as sukūrė ne vieną garsią iliuziją, o daugelis jų atliekamos iki šiol.
Vienas numeris, iš pradžių vadintas „pakeitimo skrynia“, o vėliau pervadintas „metamorfoze“, prasidėdavo G. A. Cooke’ą surišant virve ir užrakinant skrynioje. J. N. Maskelyne’as atsistodavo ant skrynios ir pakeldavo audeklą, kad pasislėptų nuo žiūrovų.
Beveik iškart jis audeklą nuleisdavo – ir jo vietoje jau stovėdavo G. A. Cooke’as. Atidarius skrynią jos viduje būdavo J. N. Maskelyne’as, surištas lygiai taip pat, kaip prieš tai buvo surištas G. A. Cooke’as.
Vėliau Harry Houdini „metamorfozę“ išgarsino visame pasaulyje, o daugybė iliuzionistų šį numerį atlieka ir šiandien. Guinnesso rekordų knygoje sutuoktinių iliuzionistų duetas „The Pendragons“ nurodomas kaip greičiausiai šį triuką atlikę žmonės – jiems apsikeisti vietomis prireikdavo mažiau nei sekundės.
Triukai, padėję pagrindus šiuolaikinei scenos magijai
J. N. Maskelyne’ui taip pat priskiriamas levitacijos triuko sukūrimas: ant kušetės gulinti asistentė pakildavo į orą naudojant nuo publikos paslėptą mechanizmą.
Jį įkvėpė plačiai pasklidęs pasakojimas apie spiritizmo mediumą Danielį Dunglasą Home’ą, kuris esą išsklendė pro trečio aukšto langą ir vėl pasirodė pro kitą langą – visa tai, kaip buvo teigiama, matė liudininkai.
J. N. Maskelyne’o levitacijos triukas buvo atliekamas visiškai apšviestoje scenoje, o pats iliuzionistas aiškiai pabrėždavo, kad jokios paranormalios pagalbos čia nėra.
Vėliau belgų iliuzionistas Servais Le Roy patobulino „sklandančios moters“ triuką. Audeklu uždengta asistentė tarsi pakildavo į orą, o staiga nutraukus audeklą paaiškėdavo, kad ji pradingo.
„Egyptian Hall“ žiūrovai galėjo išvysti ir dar vieną J. N. Maskelyne’o išradimą. „Psycho“ – rytietiškais drabužiais aprengta mechaninė figūra – sėdėjo ant stiklinio cilindro ir sugebėdavo žaisti kortomis su žiūrovu, nors atrodė, kad ji niekaip negali būti sujungta su aplinkiniais mechanizmais.
Iliuzionistas savo mechanikos žinias taip pat panaudojo sukurdamas monetomis valdomą užraktą, naudotą Didžiosios Britanijos viešuosiuose tualetuose. Iš jo kilo posakis „išleisti pensą“ (angl. spend a penny), reiškiantis ėjimą į tualetą.
J. N. Maskelyne’o pasirodymai „Egyptian Hall“ iš esmės tapo šiuolaikinių magijos šou, iki šiol stebinančių žiūrovus visame pasaulyje, pirmtaku.
1888 m., galbūt kamuojama sąžinės graužaties, tuomet 55 metų Maggie Fox pademonstravo, kaip seserys išsiaiškino galinčios skleisti beldimo garsus traškindamos kojų pirštų ir pėdų sąnarius – būtent šie garsai ir išgarsino jas visame pasaulyje.
Vėliau ji bandė savo prisipažinimo išsižadėti ir grįžti prie spiritizmo seansų, tačiau paslaptis jau buvo atskleista. Istoriniai šaltiniai patvirtina ir vieną, ir kitą istorijos dalį: 1888 m. M. Fox viešai demonstravo, kaip skleisdavo garsus, o po metų savo prisipažinimą atšaukė.
Tačiau ši istorija yra puikus pavyzdys, kaip dviejų paauglių tėvams iškrėstas pokštas sukėlė įvykių grandinę, kuri pakeitė istoriją.
