Donbasas neretai apibūdinamas pasitelkiant kelis įsitvirtinusius stereotipus: rusakalbis, sovietinis, pramoninis ir dėl to tarsi kultūriškai atskiras nuo likusios Ukrainos. Tačiau toks regiono vaizdas gerokai supaprastina sudėtingą jo istoriją ir gali sudaryti įspūdį, kad ukrainietiška tapatybė Donbase atsirado dirbtinai.
Vieno svarbiausių XX a. Ukrainos poetų ir sovietinio režimo disidentų Vasylio Stuso (1938–1985) gyvenimas atskleidžia kur kas sudėtingesnį Donbaso paveikslą.
Kultūros kritikė ir „United Ukraine Think Tank“ ekspertė Anastasiia Stepanenko publikacijoje apie Vasylį Stusą ir Donbaso istoriją atkreipia dėmesį, kad V. Stusas gimė 1938 m. Rachnivkos kaime, Podolėje. Netrukus jo šeima pradėjo keltis į Staliną – dabartinį Donecką. „Stus Centre“ biografiniuose šaltiniuose nurodoma, kad šeima iš gimtojo krašto pasitraukė patirdama sovietinės valdžios spaudimą, o V. Stuso tėvas tuo metu jau dirbo gamykloje Staline.
Toks šeimos persikėlimas nebuvo išskirtinis. Industrializuojamas Donbasas traukė žmones iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų, taip pat iš kitų Ukrainos regionų. Kartu į sparčiai augančius pramonės miestus buvo atsinešamos skirtingos kalbos, tradicijos ir kultūrinės patirtys.
Vasylio Stuso gyvenimas atskleidžia kitokį Donbasą
A. Stepanenko pabrėžia, kad kalbant apie migraciją į Donbasą svarbu atsižvelgti į ankstesnę regiono demografinę istoriją.
1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Jekaterinoslavo gubernijoje, apėmusioje dalį teritorijų, šiandien priskiriamų Donbasui, ukrainiečių kalba buvo gerokai labiau paplitusi nei rusų. Vis dėlto šiuos duomenis reikia vertinti atsargiai, nes tuometės gubernijos administracinės ribos nesutapo su dabartinio Donbaso ribomis.
Todėl A. Stepanenko V. Stuso šeimos persikėlimą vertina ne kaip ukrainiečių perkėlimą į tariamai rusišką kraštą, bet kaip vidinę migraciją regione, kuriame ukrainiečių bendruomenės gyveno jau gerokai anksčiau.
Svarbų vaidmenį formuojantis būsimam poetui turėjo jo šeima, ypač motina. Pasak biografinių šaltinių, namuose jis augo veikiamas ukrainietiškos kultūros, liaudies dainų, religinių tradicijų ir literatūros.
1954–1959 m. V. Stusas studijavo tuomečiame Stalino pedagoginiame institute, kur pasirinko ukrainiečių kalbos ir literatūros studijas. Baigęs institutą jis kurį laiką dirbo mokytoju, o 1959–1961 m. atliko karinę tarnybą. „Stus Centre“ duomenimis, 1961 m. gruodį V. Stusas pradėjo dirbti Horlivkos 23-iojoje vidurinėje mokykloje, kur dėstė ukrainiečių kalbą ir literatūrą.
V. Stusas nebuvo vienišas ukrainietiškos kultūros atstovas rusakalbėje miesto aplinkoje. Jis dalyvavo jaunųjų literatų klubo „Obrii“ veikloje, bendravo su kitais rašančiais žmonėmis ir aktyviai domėjosi ukrainiečių literatūra. „Stus Centre“ biografijoje patvirtinama, kad poetas šio klubo veikloje dalyvavo 1962 metais.
Jo interesai neapsiribojo vien ukrainiečių autoriais. V. Stusas domėjosi Europos filosofija ir literatūra, mokėsi užsienio kalbų, vertė kitų šalių poetų kūrybą. Vėliau jis pats tapo vienu reikšmingiausių XX a. ukrainiečių poetų ir vertėjų.
Ši biografijos dalis svarbi kalbant apie Donbaso kultūrinę istoriją: ukrainiečių kalba ir literatūra regione egzistavo ne tik kaimo aplinkoje, bet ir pramoniniuose miestuose, švietimo įstaigose bei literatų bendruomenėse.
Kaip Donbase įsitvirtino rusų kalba
Vienas ryškiausių V. Stuso susidūrimų su rusifikacija įvyko jam pradėjus mokytojauti Horlivkoje. Nuo 1961 m. gruodžio iki 1963 m. sausio jis 23-iojoje vidurinėje mokykloje dėstė ukrainiečių kalbą ir literatūrą. Mokykla buvo rusakalbė.
Apie padėtį regione V. Stusas atvirai rašė 1962 m. gruodžio 12 d. laiške poetui Andrijui Malyškai. Jame jis teigė, kad Horlivkoje likusios vos kelios ukrainietiškos mokyklos, o Donecke, jo žiniomis, jų apskritai nebuvo. Poetas taip pat tiesiogiai kalbėjo apie rusifikacijos poveikį ir nerimavo dėl ukrainiečių kalbos ateities. Pats laiškas yra išlikęs ir viešai paskelbtas.
Tai reikšmingas istorinis liudijimas, nes V. Stusas aprašė procesą ne retrospektyviai, o tuo metu, kai pats dirbo Donbaso švietimo sistemoje.
1963 m. V. Stusas pradėjo dirbti literatūriniu redaktoriumi laikraštyje „Socialistinis Donbasas“ (rus. „Социалистический Донбасс“). „Stus Centre“ duomenimis, šiame leidinyje jis dirbo nuo kovo 26 d. iki spalio 26 d., o laikraštis tuo metu buvo pradėtas leisti ne tik rusų, bet ir ukrainiečių kalba. Tų pačių metų rudenį V. Stusas išvyko į Kyjivą studijuoti aspirantūroje.
A. Stepanenko nuomone, šios aplinkybės prieštarauja supaprastintam pasakojimui, esą ukrainiečių kalba Donbase buvo svetima ar dirbtinai atnešta. Veikiau regiono kalbinę padėtį formavo ilgas ir sudėtingas istorinis procesas.
XIX a. pabaigoje sparčiai industrializuojamas Donbasas pritraukė daug darbininkų ir iš kitų Rusijos imperijos regionų. Istoriniuose tyrimuose nurodoma, kad XIX a. paskutiniais dešimtmečiais į Donbaso ir Dniepro pramoninį regioną plūdo dešimtys tūkstančių darbo ieškančių žmonių iš europinės Rusijos. Ši migracija ir sparti urbanizacija prisidėjo prie sudėtingos Donbaso miestų kalbinės bei etninės struktūros formavimosi.
XX a. trečiajame dešimtmetyje sovietų valdžia kurį laiką vykdė ukrainizacijos politiką, kuri sustiprino ukrainiečių kalbos pozicijas švietime, kultūroje ir viešajame gyvenime. Tačiau vėliau ši politika buvo nutraukta, o Stalino valdymo metais Ukrainos kultūros ir intelektualinis elitas patyrė plataus masto represijas.
Ilgainiui rusų kalba įgijo vis stipresnes pozicijas didžiųjų pramoninių miestų viešajame ir profesiniame gyvenime. Donbaso urbanizacijos ir rusifikacijos sąsajos nagrinėjamos ir akademiniuose regiono tapatybės tyrimuose.
Po Antrojo pasaulinio karo smarkiai nukentėjusios Donbaso pramonės atkūrimas sukėlė naujas migracijos bangas. Į regioną vyko žmonės iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų, o dalį darbo jėgos judėjimo organizavo pati sovietų valdžia. Istorikai yra nagrinėję, kaip 1944–1949 m. migracija ir sovietinė gyventojų perkėlimo politika veikė Donbaso gyventojų sudėtį.
Būtent tokioje aplinkoje V. Stusas mokytojavo XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje. Jo 1962 m. laiškas leidžia pamatyti, kaip šie ilgalaikiai procesai atrodė konkretaus žmogaus akimis: ukrainiečių kalba regione tebebuvo gyva, tačiau jos vaidmuo miestų švietimo ir viešajame gyvenime silpnėjo.
V. Stuso istorija suteikia svarbų kontekstą ir šiandieniniams ginčams dėl Donbaso tapatybės. Ji rodo, kad vyraujanti kasdienė kalba ir regiono istorinė ar nacionalinė tapatybė nebūtinai yra tas pats dalykas. Rusų kalbos dominavimas didelėje Donbaso miestų dalyje savaime nepaaiškina visos regiono istorijos.
Vėliau V. Stusas tapo vienu ryškiausių Ukrainos disidentų. Dėl savo kūrybos, žmogaus teisių gynimo ir pasipriešinimo sovietiniam režimui jis buvo persekiojamas ir kalinamas. Paskutinius gyvenimo metus poetas praleido sovietų lageriuose.
Ukrainos nacionalinio atminties instituto duomenimis, V. Stusas mirė naktį iš 1985 m. rugsėjo 3-iosios į 4-ąją ypatingojo režimo lageryje Permės srityje. 1989 m. jo palaikai buvo perlaidoti Kyjivo Baikovo kapinėse.
Šiandien V. Stusas laikomas ne tik vienu svarbiausių Ukrainos XX a. poetų, bet ir žmogaus bei nacionalinio orumo simboliu. Jo gyvenimas, kurio didelė dalis susijusi su Donecku ir Horlivka, kartu primena, kad Donbaso kultūrinė istorija yra gerokai sudėtingesnė, nei ją vaizduoja politiniai stereotipai.
