JAV Gynybos departamentas paskelbė visuomenei skirtą vadovą, kuriame aiškinama, kokį pavojų gali kelti mažosios bepiločių orlaivių sistemos ir kokiais principais grindžiama apsauga nuo jų.
Dokumentą „Small Drones, Big Problems: A First Principles Approach to Countering-UAS“ (liet. „Maži dronai – didelės problemos: pagrindiniai kovos su bepiločiais orlaiviais principai“) parengė Pentagono nacionalinis kovos su dronais padalinys „Joint Interagency Task Force 401“.
„Šiame vadove pateikiami gyvybiškai svarbūs pagrindiniai principai ir tiesioginis karių, naudojančių kovos su bepiločiais orlaiviais sistemas, grįžtamasis ryšys, kad visa bendruomenė turėtų priemones, metodus ir koncepcijas kovai su mūsų laikų svarbiausia grėsme“, – pareiškime teigė darbo grupės strateginių iniciatyvų vadovo pavaduotojas JAV kariuomenės majoras Joe Amoroso.
Informacijos apie dronus ir kovos su jais technologijas šiandien netrūksta. Tačiau ką iš tiesų siūlo Pentagono parengtas vadovas ir kiek šios rekomendacijos gali būti naudingos?
Lietuvai ši tema taip pat itin aktuali. Dronų reikšmę šiuolaikiniame kare ypač aiškiai parodė Rusijos karas prieš Ukrainą, o bepiločių orlaivių aptikimas ir neutralizavimas tapo svarbia NATO rytinio flango, kartu ir Lietuvos, saugumo dalimi. Tuo pat metu NATO stiprina rytinio flango gynybą ir planuoja prie Rusijos bei Baltarusijos sienų pasitelkti tūkstančius dirbtinio intelekto valdomų dronų.
Pagrindiniai gynybos principai
Dronų ir kovos su jais technologijas gerai išmanantys specialistai vadovu gali kiek nusivilti. Jis išdėstytas itin paprastai, nesigilina į paklausiausių technologijų specifiką ir tik paviršutiniškai paliečia naujus kovos su dronais metodus.
Visuomenės nariai, kurie tikėtųsi rasti aiškias instrukcijas, kaip ekstremalioje situacijoje sustabdyti artėjantį nevaldomą ar priešišką droną, jų taip pat neras.
JAV ginkluotosios pajėgos aktyviai kuria kovos su dronais taktiką, tačiau vadove konkrečios karinės doktrinos detalės visuomenei neatskleidžiamos. Dokumente apsiribojama bendrais principais ir rekomendacijomis.
Tinklai, trikdymas ir maskuotė
Vis dėlto atidžiau skaitant dokumentą galima pastebėti keletą įdomių detalių apie tai, ką Pentagonas laiko veiksmingais apsaugos nuo dronų principais. Daug dėmesio skiriama klaidinimui ir signalų trikdymui.
Trikdymo tikslas – priversti operatorių „keisti planus, priimti sprendimus esant spaudimui arba suabejoti sėkmės tikimybe“.
Darbo grupė taip pat nurodo, kad dronų veiklą gali apsunkinti fizinės aplinkos keitimas – pavyzdžiui, apsauginiai tinklai ar užtvaros, taip pat objektų maskavimas ir aplinkos pertvarkymas taip, kad iš oro potencialūs taikiniai būtų sunkiau pastebimi bei atpažįstami.
„Tai gali apimti žmonių grupių, transporto priemonių ir įrangos išsklaidymą, kad iš viršaus jie atrodytų mažiau reikšmingi, galimų taikinių uždengimą įvairiais objektais, maskuote ar konstrukcijomis, kurios trukdo tiesioginiam matomumui, taip pat operatorių klaidinimą naudojant muliažus, netikrus elektroninius signalus ar klaidinančias objektų išdėstymo schemas, sukurtas tam, kad suklaidintų dėl to, ką jie mato“, – teigiama vadove.
Šis principas nėra naujas – maskuotė, išsklaidymas ir klaidinimas gynyboje naudojami seniai. Tačiau dronų amžiuje jie įgauna naują reikšmę, nes stebėjimas iš oro tapo gerokai pigesnis ir prieinamesnis.
Elektromagnetinis spektras – svarbi kovos su dronais dalis
Darbo grupė trumpai aptaria ir vadinamąjį kinetinį neutralizavimą – atvejus, kai bepilotis orlaivis fiziškai sustabdomas. Vadove pažymima, kad tokios priemonės gali kelti didesnę šalutinės žalos ir pavojaus aplinkiniams riziką.
Daug daugiau dėmesio skiriama vadinamiesiems „minkštojo neutralizavimo“ metodams, kai siekiama sutrikdyti bepiločio orlaivio veikimą jo fiziškai nesunaikinant.
Vadove pabrėžiama elektroninės kovos reikšmė. Dronų veikimas gali priklausyti nuo radijo ryšio ir navigacijos signalų, todėl šių sistemų sutrikimai gali paveikti jų gebėjimą orientuotis, palaikyti ryšį ar vykdyti užduotį.
Pentagonas taip pat atkreipia dėmesį į elektromagnetinės aplinkos svarbą. Įvairūs elektroniniai įrenginiai ir kita technika gali sukurti sudėtingą elektromagnetinį foną, kuris turi įtakos tiek pačių dronų veikimui, tiek jų aptikimui.
Darbo grupė pažymi, kad dronų veikimui neproporcingai didelę įtaką gali turėti ir fizinė aplinka bei gamtinės sąlygos.
„Aukštybiniai pastatai, metaliniai stogai, sandėliai ir tvoros gali lemti nenuspėjamą radijo bangų sklidimą, sukurdami aidus arba „vaiduoklinius“ signalus, kurie iškraipo krypties ir signalo stiprumo rodmenis“, – rašoma dokumente.
Lietuvos kontekste šis aspektas taip pat svarbus: apsauga nuo dronų nėra vien klausimas, kokią konkrečią sistemą įsigyti. Jos veiksmingumas priklauso ir nuo vietovės, infrastruktūros, aptikimo galimybių bei skirtingų gynybos priemonių sąveikos.
Dronų „laimės laikotarpis“
Apskritai vadove pateikiamas pagrindinis gynybos principas dažniau yra reaktyvus nei proaktyvus.
„Jei dronas negali jūsų rasti, negali jūsų sekti arba negali sukelti poveikio, misija žlunga nepriklausomai nuo to, ar pats dronas išlieka“, – rašoma vadove, apibendrinant pagrindinį jame siūlomą požiūrį į apsaugą nuo bepiločių orlaivių.
Dokumente dabartinė dronų grėsmė kelis kartus lyginama su Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, vadinamu „laimės laikotarpiu“ (angl. „Happy Time“). Taip vadinti keli mėnesiai 1940 metais, kai Vokietijos povandeniniai laivai turėjo didelį pranašumą puldami laivus Atlanto vandenyne.
„Dronų „laimės laikotarpis“, kaip ir Vokietijos povandeninių laivų, niekada nebuvo amžinas. Jis priklausė konkrečiam laikotarpiui – laikotarpiui, kurį apibrėžė netikėtumas, nežinomybė ir patirties stoka. Tas laikotarpis baigėsi“, – teigiama vadove.
Tačiau ar tikrai?
Antrojo pasaulinio karo metais pakankamos apsaugos nuo povandeninių laivų sukūrimas nebuvo nei paprastas, nei savaime išsisprendęs laikui bėgant. Iš tiesų buvo ne vienas, o du vadinamieji „laimės laikotarpiai“.
Antrasis Vokietijos povandeninių laivų strateginio pranašumo laikotarpis prasidėjo 1942 metais ir Šiaurės Amerikos pakrantės vandenyse sukėlė tokių didelių nuostolių, kad, JAV Nacionalinio parkų tarnybos duomenimis, net kilo grėsmė Jungtinių Valstijų dalyvavimui kare.
Galiausiai šią grėsmę padėjo suvaldyti ne vien technologijų pažanga ir sukaupta patirtis. Svarbus tapo perėjimas nuo reagavimo į jau įvykusius įsiveržimus prie aktyvesnės jų prevencijos. Plačiąja prasme Vokietijos povandeniniai laivai prarado galimybę veikti beveik nevaržomai ne tik dėl technologinių naujovių, bet ir dėl agresyvesnės JAV karinio jūrų laivyno kovos su povandeniniais laivais strategijos.
Pentagono vadove daugiausia susitaikoma su prielaida, kad priešiški dronai pasirodys, o tada ieškoma būdų sumažinti jų poveikį.
Ar įmanoma dronus sustabdyti dar prieš jiems tampant grėsme?
Dronų technologijoms sparčiai tobulėjant, tikėtis vieno išsamaus atsakymo, kaip visiškai užkirsti kelią potencialiai pavojingam jų panaudojimui, tikriausiai būtų nerealu. Be to, Pentagono dokumentas akivaizdžiai skirtas kaip pradinis vadovas visuomenei, o ne išsamus taktinis planas.
Vis dėlto klausimų lieka.
Dokumente siūloma keisti ir maskuoti fizinę aplinką, pasitelkti stebėjimo sistemas, kurios galėtų aptikti dronus dar prieš jiems pasiekiant galimus taikinius, ir kliautis atsakingų institucijų turimomis priemonėmis jiems neutralizuoti.
Tačiau net ir viso to gali nepakakti, kad priešiško drono operatoriui nepavyktų pasiekti savo tikslų.
„Dronas gali pasiekti savo tikslą net ir tada, kai yra neutralizuojamas. Reagavimas į dronus eikvoja išteklius, sukelia nereikalingą veiklą arba nukreipia dėmesį. Jei operatoriaus tikslas yra sutrikdyti renginį, priverstinis oro erdvės ar kelių uždarymas gali būti laikomas „sėkme“, net jei dronas sudūžta“, – rašoma vadove.
Todėl išlieka svarbiausias klausimas: ar įmanoma priešiškiems dronams neleisti pasiekti saugomų teritorijų dar iki krizės pradžios, užuot tik reagavus į jau prasidėjusią ataką ar įsiveržimą?
Tobulėjant kovos su dronais taktikai, vis svarbesnės taps technologijos ir kompleksinės gynybos sistemos, galinčios ne tik aptikti bei neutralizuoti bepiločius orlaivius, bet ir iš anksto apsaugoti svarbias teritorijas nuo jų keliamo pavojaus. Lietuvai ir kitoms NATO rytinio flango valstybėms šios technologijos artimiausiais metais gali tapti viena svarbiausių gynybos sričių.
