Aerobinės treniruotės ir kūno bei proto praktikos, pavyzdžiui, joga, ne tik mažina nerimą, bet ir pagerina trumpalaikę nuotaiką, tačiau norint paskatinti tam tikrų biologinių molekulių išsiskyrimą, būtina paskatinti širdies ritmą.
Naujausi tyrimo rezultatai rodo, kad nors įvairios treniruočių programos teikia psichologinės naudos, pagrindiniai vidiniai procesai skiriasi priklausomai nuo veiklos rūšies.
Fizinis aktyvumas sukelia fiziologinių reakcijų grandinę visame žmogaus organizme. Viena iš šių reakcijų – ekserkinų išsiskyrimas; tai signalinės molekulės, kurias audiniai išskiria į kraują fizinio krūvio metu. Mokslininkai tiria šias molekules, siekdami tiksliai suprasti, kaip fiziniai pratimai gerina psichinę sveikatą ir kognityvines funkcijas.
Svarbiausi ekserkinai šiame tyrime buvo endokanabinoidai AEA ir 2-AG bei baltymas BDNF. Endokanabinoidai padeda reguliuoti nuotaiką, skausmą ir organizmo reakciją į stresą, o BDNF skatina neuronų išlikimą ir naujų nervinių jungčių formavimąsi.
BDNF baltymas padeda išlikti neuronams ir skatina naujų nervinių jungčių formavimąsi. Mokslininkai tiria, ar trumpas fizinis krūvis po terapijos galėtų sustiprinti šiuos procesus ir padėti geriau įtvirtinti naujus prisiminimus.
Šios organizme gaminamos medžiagos siejamos su vadinamąja „bėgiko euforija“. Žmonėms, sergantiems kai kuriais psichikos sutrikimais, jų lygis dažnai būna pakitęs, todėl mokslininkai tiria, ar fizinis aktyvumas galėtų padėti atkurti šią pusiausvyrą.
Ankstesni tyrimai parodė, kad vidutinio intensyvumo aerobiniai pratimai padidina ekserkinų koncentraciją kraujyje. Mažiau žinoma apie tai, ar alternatyvios, mažesnės apkrovos veiklos suteikia panašų fiziologinį stimulą.
Kai kurios klinikinės pacientų grupės susiduria su fizinėmis ar motyvacinėmis kliūtimis, trukdančiomis jiems užsiimti tradicinėmis širdies ir kraujagyslių sistemos treniruotėmis. Todėl lengvai prieinamos veiklos, tokios kaip joga, tampa patraukliu pasirinkimu psichikos sveikatos gydymui.
Tyrėjų komanda siekė užpildyti šią spragą, tiesiogiai lygindama konkrečių pratimų rūšių psichologinį ir biologinį poveikį. Projektui vadovavo Teksaso universiteto „Dell Medical School“ tyrėjas Johnas Leris kartu su kolegomis. Jie siekė įvertinti dalyvių tuo metu patiriamas emocijas ir jų ryšį su ekserkinų koncentracijos pokyčiais kraujyje.
Kaip buvo atliktas tyrimas
Tyrime dalyvavo 88 jauni suaugusieji, kurie buvo atsitiktinai paskirstyti į dvi eksperimentines grupes. Viena grupė atliko aerobinius pratimus, o kita – „kūno ir proto“ pratimus.
Aerobinės grupės dalyviai atliko dvi 30 minučių trukmės dviračių treniruotes – vieną vidutinio, kitą mažo intensyvumo. Kita grupė atliko dvi „kūno ir proto“ programas – mažo intensyvumo jogos užsiėmimą ir paprastus tempimo pratimus, vadovaudamasi iš anksto įrašytais vaizdo įrašais.
Vieną sesiją sudarė mažo intensyvumo jogos praktika, pagrįsta kūno pozomis (asanomis), apimanti dėmesio sutelkimą į dabarties akimirką, kvėpavimo stebėjimą ir baigiamąjį atsipalaidavimo etapą. Kita programa buvo sudaryta tik iš paprastų tempimo pratimų, be jokių meditacijos elementų.
Prieš ir po užsiėmimų tyrėjai įvertino dalyvių emocinę būseną, išmatavo kraujospūdį ir paėmė kraujo mėginius, kad galėtų nustatyti AEA, 2-AG ir BDNF koncentracijas.
Tyrėjai taip pat atliko atminties testą, siekdami išsiaiškinti, ar fizinio aktyvumo sukelti biologiniai pokyčiai pagerina naujai išmoktos informacijos įsiminimą.
Kas paaiškėjo?
Analizuodami kraujo mėginius, tyrėjai nustatė, kad pagrindinis biologinis pokytis buvo užfiksuotas tik po vidutinio intensyvumo važiavimo dviračiu – padidėjo AEA koncentracija. Jogos, tempimo ir mažo intensyvumo dviračių pratimai tokio poveikio nesukėlė. Tuo tarpu nei 2-AG, nei BDNF lygiai reikšmingai nepakito.
Nepaisant šių biologinių skirtumų, psichologiniai rezultatai buvo gerokai panašesni. Visos keturios veiklos sumažino neigiamas emocijas ir tuo metu jaučiamą nerimą. Vien tik pusvalandžio trukmės fizinis aktyvumas, nepriklausomai nuo jo formos ar intensyvumo, padėjo dalyviams sumažinti įtampą.
Kurie pratimai labiausiai pagerino nuotaiką?
Teigiamos emocijos parodė šiek tiek kitokį modelį. Vidutinio intensyvumo važiavimas dviračiu, jogos seansas ir tempimo pratimai – visi šie užsiėmimai sustiprino dalyvių teigiamas emocines būsenas. Priešingai, mažo intensyvumo dviračių treniruotės grupėje teigiamos emocijos reikšmingai nepadidėjo.
Duomenys taip pat atskleidė ryšį tarp ekserkinų ir nuotaikos. Dalyviams, kurių kraujyje labiausiai padidėjo AEA koncentracija, buvo būdingas ir didžiausias teigiamų emocijų sustiprėjimas. Tačiau didesnis ekserkinų kiekis nebuvo susijęs su geresniais atminties rezultatais. Tyrėjai mano, kad tam įtakos galėjo turėti per trumpas laiko tarpas tarp mokymosi ir pakartotinio testo, nes atminties konsolidacija dažniausiai vyksta per kelias dienas, o ne per kelias valandas.
Tyrimo autoriai taip pat pažymi, kad BDNF pokyčių nepastebėta galbūt todėl, jog vidutinio intensyvumo treniruotė buvo per trumpa, kad suaktyvintų šio baltymo išsiskyrimą. Be to, šiame tyrime buvo vertinama tik mažo intensyvumo joga. Intensyvesnės jos formos gali turėti kitokį biologinį poveikį, todėl tai turėtų būti ištirta ateityje. Taip pat svarbu išsiaiškinti, kaip skirtingos fizinio aktyvumo formos veikia vyresnius žmones ir psichikos sutrikimų turinčius pacientus.
