Atleisti ir pamiršti – patarimas, kurį tikriausiai yra girdėjęs ne vienas. Tačiau ar iš tiesų turėtume stengtis pamiršti žmonių padarytas skriaudas? Tyrimai rodo, kad atleidimas nebūtinai reiškia skaudžių prisiminimų ištrynimą. Priešingai – prisiminimas gali išlikti toks pat ryškus, tačiau nebekelti tokio stipraus skausmo.
Atleidimas daugelyje pasaulio religinių tradicijų laikomas viena svarbiausių dorybių, tačiau pati jo samprata kelia paradoksą. Pamiršę praeityje patirtas skriaudas galime tapti pažeidžiamesni ir vėl nukentėti nuo tų pačių žmonių ar panašiai besielgiančių asmenų.
Kita vertus, gebėjimas paleisti nuoskaudą gali padėti išsivaduoti iš pykčio, apmaudo ar neapykantos. Skaudūs prisiminimai kartais persekioja žmones visą gyvenimą, o jų padariniai gali prisidėti prie pasikartojančio smurto ir net nesibaigiančių karų.
Duke’o universiteto atminties tyrėjas, filosofas ir kognityvinių mokslų specialistas Felipe de Brigardas jau daugelį metų tyrinėja atminties ir atleidimo ryšį. Interviu mokslo leidiniui „Nautilus“ jis paaiškino, kodėl pamiršti skriaudą nebūtina, kaip atleidimas keičia emocinį prisiminimų poveikį ir kodėl kai kuriais atvejais pernelyg didelis atlaidumas gali būti žalingas.
Mokslininkas nuo 2000-ųjų pradžios tyrinėja atmintį ir atleidimą, o jo darbą remia Johno Templetono fondas. Neseniai jis taip pat pelnė MacArthuro fondo stipendiją, kuri leis tęsti šiuos tyrimus.
Kodėl atleidimas nereiškia, kad turime pamiršti?
Pasak F. de Brigardo, pats žodis „pamiršti“ yra gana dviprasmiškas, nes ne visada aišku, ką žmonės juo nori pasakyti.
Atminties ir atleidimo tyrimų projektas kilo iš ankstesnio darbo, kuriam mokslininkas skyrė beveik dešimtmetį. Jo pagrindas – tai, kad kiekvieną kartą prisimindami asmeninį įvykį galime pakeisti patį prisiminimą.
Daugelyje tyrimų nagrinėjamos neigiamos šio proceso pasekmės. Pavyzdžiui, žmogus pamato, kaip kažkas apiplėšia kitą asmenį. Vėliau policijos pareigūnas, apklausdamas liudytoją, pateikia klaidinančią informaciją ir paklausia, ar nusikaltėlis buvo afroamerikietis. Tokia užuomina kartu su paties liudytojo išankstinėmis nuostatomis gali paveikti pradinį prisiminimą. Vėliau žmogui gali atrodyti, kad nusikaltėlis iš tiesų buvo afroamerikietis, nors pirminis prisiminimas to nepatvirtino.
Tačiau F. de Brigardą domino ir kita šio reiškinio pusė – ar atminties ir vaizduotės sąveika gali turėti teigiamų pasekmių?
Viena tokių galimybių yra vadinamasis emocinis pervertinimas. Kai žmogus prisimena labai skaudų įvykį, jis gali mintyse pakeisti su tuo prisiminimu susijusią emociją taip, kad kitą kartą prisiminimas nebekeltų tokio stipraus skausmo.
Mokslininkas su kolegomis dešimtmetį tyrinėjo vieną konkrečią strategiją, vadinamą kontrafaktiniu mąstymu apie blogesnę alternatyvą. Jos esmė – įsivaizduoti, kaip praeities įvykiai galėjo susiklostyti kitaip.
Paprastai prisimindami nemalonius įvykius žmonės galvoja, kaip viskas galėjo būti geriau. Tačiau tokios mintys dažnai sukelia apgailestavimą. Mokslininkų tyrinėta strategija veikia priešingai: žmogus įsivaizduoja, kad blogas įvykis galėjo baigtis dar blogiau.
Pavyzdžiui, jis gali pagalvoti, kad bent jau liko gyvas arba neprarado galūnių. Tokios mintys sukelia palengvėjimą. Šis teigiamas jausmas gali tapti pirminio prisiminimo dalimi, todėl kitą kartą jį prisiminus emocinis skausmas būna silpnesnis.
Būtent čia, pasak mokslininko, atsiranda ryšys su atleidimu. Jis ėmė svarstyti, kokie kiti pažintiniai procesai galėtų paskatinti panašų emocinį pervertinimą, ir vienu iš jų laikė atleidimą.
Atleidęs žmogus nebūtinai pamiršta, kas įvyko. Jis gali puikiai prisiminti skriaudą, ją padariusį asmenį ir visas aplinkybes, tačiau šie prisiminimai nebesukelia tokios stiprios neigiamos emocinės reakcijos kaip anksčiau.
Taigi atleidimas gali būti susijęs ne su prisiminimo turinio ištrynimu, o su jo emocinio poveikio pasikeitimu.
Ką atskleidė tyrimai smurtą patyrusiose Kolumbijos bendruomenėse?
Atleisti už nedidelę skriaudą gali būti palyginti nesunku. Tačiau visai kitokia situacija susiklosto tada, kai žmogus patiria sunkų smurtą arba kai nusikaltimai nukreipti prieš visą bendruomenę.
F. de Brigardas savo tyrimus vykdo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kolumbijoje, iš kurios pats yra kilęs.
Kolumbijoje jis tyrinėja Montes de Marijos regioną šalies šiaurėje. Maždaug keturis dešimtmečius šią teritoriją smarkiai veikė smurtas, o ypač sunkus laikotarpis buvo 2000-ųjų pradžia.
Nuo XX a. devintojo dešimtmečio iki 2000-ųjų regione buvo nužudyti tūkstančiai žmonių, daugiausia dešiniųjų sukarintų grupuočių narių.
Po Kolumbijoje vykusio pereinamojo laikotarpio teisingumo ir susitaikymo proceso daugelis buvusių sukarintų grupuočių narių, kurie nusiginklavo ir prisipažino padarę nusikaltimus, sugrįžo gyventi į tuos pačius miestelius ir kaimo vietoves, kuriose tebegyvena jų aukos.
Mokslininkai kalbina šio regiono gyventojus ir matuoja jų fiziologines reakcijas. Jie siekia išsiaiškinti, ar atleidimas gali pakeisti su skaudžiais prisiminimais susijusias emocijas tiek JAV, tiek Kolumbijoje.
JAV tyrimuose buvo nagrinėjamos ir palyginti nedidelės skriaudos, pavyzdžiui, nemalonus komentaras socialiniame tinkle „Facebook“. Tačiau tyrėjams rūpėjo suprasti, ar panašus poveikis pasireiškia ir žmonėms, patyrusiems kur kas sunkesnį smurtą. Rezultatai parodė, kad taip. Kolumbijoje taip pat pastebėtas sumažėjęs emocinių reakcijų intensyvumas prisimenant skaudžius įvykius.
Svarbu tai, kad mokslininkai rėmėsi ne vien pačių dalyvių pasakojimais. Jie taip pat matavo veido išraiškas, širdies ritmą, kvėpavimą ir odos elektrinį laidumą – fiziologinius rodiklius, susijusius su emocijų išraiška. Šie matavimai taip pat rodė emocinės reakcijos sumažėjimą.
Pasak F. de Brigardo, neseniai paskelbtas dar vienas tyrimas leidžia manyti, kad toks poveikis pasireiškia nepriklausomai nuo skriaudos sunkumo ir nuo to, kiek artimas žmogui buvo ją padaręs asmuo. Mokslininko manymu, tyrėjams galėjo pavykti nustatyti vieną esminių atleidimo patirties mechanizmų.
Kas padeda žmogui atleisti?
Nors tyrimai atskleidžia, kaip atleidimas gali paveikti prisiminimus, pats kelias iki atleidimo nėra paprastas.
F. de Brigardas pripažįsta, kad būtų puiku turėti vieną universalią techniką, tačiau tokios nėra. Pirmiausia žmogus pats turi norėti atleisti. O priežasčių, kodėl jis galėtų to siekti, yra įvairių.
Kolumbijos regionuose, kuriuose vyko ginkluoti konfliktai, vienas stipriausių motyvų yra būtinybė gyventi greta buvusių skriaudėjų.
Tai nėra situacija, kai žmogus susipyksta su kambario draugu ir gali tiesiog persikelti gyventi kitur.
Daugelis konfliktų nuniokotų teritorijų gyventojų neturi nei galimybių, nei lėšų išsikraustyti. Be to, dėl Kolumbijoje vykusio pereinamojo laikotarpio teisingumo proceso ne visi nusikaltimus padarę asmenys pateko į kalėjimą – dalis jų buvo vėl integruoti į visuomenę.
Todėl kai kuriose bendruomenėse buvę partizanai ir sukarintų grupuočių nariai šiandien gyvena tose pačiose vietovėse kaip ir žmonės, prieš kuriuos anksčiau smurtavo.
Tokiomis aplinkybėmis atleidimas gali būti ypač svarbus, nes padeda gyventi su praeitimi nejaučiant tokio stipraus skausmo.
Tačiau mokslininkas pabrėžia, kad ne visi žmonės nori atleisti. Vienas svarbiausių veiksnių, padedančių numatyti, ar žmogus atleis, yra skriaudėjo atsiprašymas.
F. de Brigardo teigimu, atsiprašymas gali padidinti atleidimo tikimybę net labiau nei skriaudos atitaisymas.
Svarbūs ir kiti veiksniai: gebėjimas įsijausti į skriaudėjo padėtį, pažvelgti į įvykius jo akimis ar įžvelgti, kokių teigiamų pasekmių gyvenime galėjo turėti nemaloni patirtis.
Visi šie procesai gali būti emocinio pervertinimo dalis. Tačiau tai nėra tikslus receptas, kurį įvykdžius atleidimas būtų garantuotas. Šios strategijos tik padidina jo tikimybę.
Ar yra skriaudų, kurių atleisti neįmanoma?
F. de Brigardas pabrėžia, kad atleidimas jokiu būdu nėra privalomas.
Kai kurios skriaudos gali būti neatleistinos, o pats mokslininkas nemano, kad žmogus turi moralinę pareigą atleisti. Filosofijoje klausimas, ar tam tikrą skriaudą galima atleisti, yra moralinio vertinimo dalis.
Skriaudą gali būti sunku atleisti dėl labai skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, karo metu nusikaltimą padaręs asmuo gali žūti, todėl nebelieka žmogaus, kuris galėtų atsiprašyti už įvykdytas žudynes. Dar sudėtingiau, kai auka net nežino, kas padarė nusikaltimą.
Mokslininkas pateikia pavyzdį: žmogaus motiną konflikto zonoje nužudo kareivis ar partizanas, kuris vėliau pats žūsta kitame mūšyje. Niekas nežino, kas jis buvo ir kokiomis aplinkybėmis įvykdė nusikaltimą.
Tačiau vykstant taikos procesui aukos gali būti prašoma atleisti nusikaltėliui, priklausiusiam didesnei grupei, pavyzdžiui, Kolumbijos revoliucinėms ginkluotosioms pajėgoms (FARC).
Tokiu atveju kyla sudėtingas klausimas – kam iš tiesų reikėtų atleisti, jei konkretus nusikaltėlis nežinomas?
Tačiau egzistuoja ir kita neatleistinumo pusė: kada atleisti būtų morališkai neteisinga? Pasak F. de Brigardo, tai sudėtingas filosofinis klausimas, dėl kurio nuomonės skiriasi.
Kai kurie filosofai mano, kad atleidimas yra pareiga. Jų požiūriu, jei žmogus prašo atleidimo, nukentėjusysis turėtų jam atleisti. Panašių nuostatų kartais laikomasi ir teistinėse filosofinėse tradicijose.
Tačiau pats mokslininkas su tokiu požiūriu nesutinka. Jo manymu, keista būtų teigti, kad žmogus, kuriam padaryta skriauda, dėl to įgyja pareigą padaryti ką nors gero skriaudėjui. Be to, kai kuriais atvejais atleidimas gali prieštarauti kitam, dar svarbesniam moraliniam principui.
Jeigu žmogus atleidžia absoliučiai viską, net veiksmus, kuriuos laiko visiškai nesuderinamais su savo orumu, toks atleidimas gali pažeisti kitą moralinę normą.
Kodėl pernelyg didelis atlaidumas gali būti pavojingas?
Atleidimas ne visada apsaugo žmogų nuo naujų skriaudų. Kartais pernelyg didelis atlaidumas gali net padidinti išnaudojimo riziką.
F. de Brigardas prisimena vieną buvusį savo doktorantą, kuris dabar dėsto verslo mokykloje Singapūre ir taip pat tyrinėjo atleidimą. Jo tyrimai parodė, kad profesinėje aplinkoje pernelyg atlaidus elgesys gali atsisukti prieš patį žmogų.
Pavyzdžiui, vadovas nuolat prašo darbuotojo dirbti viršvalandžius. Darbuotojas kiekvieną kartą sutinka, o vadovui atsiprašius vėl viską atleidžia. Tokiu atveju darbuotojas gali tapti labiau pažeidžiamas ir lengviau išnaudojamas.
Tačiau, pasak mokslininko, ir visiškas neatlaidumas nėra geras sprendimas.
Sunku dirbti su žmogumi, kuris negali atleisti net menkiausios klaidos. Pavyzdžiui, jei kolega netyčia pasinaudoja jo puodeliu, o šis dėl to nusprendžia nutraukti bet kokį bendravimą.
Todėl geriausia pusiausvyra, regis, yra kažkur per vidurį – tarp pernelyg didelio atlaidumo ir visiško nesugebėjimo atleisti.
Kaip sumažinti skaudžių prisiminimų poveikį, jei nenorime atleisti?
Mokslininkas pabrėžia, kad atleidimas nėra vienintelis būdas pakeisti skaudžių prisiminimų emocinį poveikį. Net jei žmogus nenori ar negali atleisti, jis vis tiek gali siekti, kad praeities įvykiai nebekeltų tokio stipraus skausmo.
Kognityvinėje elgesio terapijoje taikomos įvairios emocinio pervertinimo strategijos. Viena žinomiausių yra laiko perspektyvos pakeitimas. Pavyzdžiui, žmogui nutinka kas nors labai blogo, ir tą akimirką jam atrodo, kad tai didžiausia gyvenimo katastrofa, kurios jis niekada neįveiks. Tačiau galima pabandyti įsivaizduoti, kaip dėl šio įvykio jis jausis po dešimties metų.
F. de Brigardas prisimena, kaip studijuodamas universitete išsiskyrė su mergina. Tuo metu jam atrodė, kad tai gyvenimo pabaiga.
Tačiau vienas būdų pakeisti šią emociją buvo priminti sau, kad jam vos 20 metų, ir pabandyti įsivaizduoti, kaip į išsiskyrimą žvelgs po dešimtmečio. Tokia ateities perspektyva gali sumažinti neigiamų emocijų intensyvumą.
Kitas būdas – prisiminti skaudžius įvykius tokiame kontekste, kuris padeda juose įžvelgti ką nors teigiamo. Tokiu atveju teigiamos emocijos gali paveikti pradinį prisiminimą, todėl kitą kartą jis nebekels tokio stipraus skausmo.
Čia priskiriamas ir anksčiau minėtas kontrafaktinis mąstymas, kai žmogus įsivaizduoja, kad blogas įvykis galėjo baigtis dar blogiau.
Tačiau mokslininkai kol kas nežino, kurios iš šių strategijų labiausiai padeda atleisti. Būtent tai yra antroji atminties ir atleidimo tyrimų projekto dalis, kuriai F. de Brigardas ketina skirti didžiąją dalį gautos MacArthuro fondo stipendijos.
Kokias dar strategijas tyrinėja mokslininkai?
F. de Brigardo komanda planuoja tirti šešias emocinio pervertinimo strategijas. Tarp jų yra emocinis atsiribojimas, prasmės ieškojimas, kontrafaktinis mąstymas ir empatija.
Empatija, pasak mokslininko, atlieka ypač svarbų vaidmenį. Kai žmogus geba įsijausti į kito asmens padėtį ir pamatyti jį kaip žmogų, tai gali pakeisti jo emocinį santykį su patirta skriauda.
Tačiau konfliktų nuniokotose teritorijose empatiją taikyti sudėtinga. Kur kas lengviau įsijausti į konkretų žmogų, apie kurį turime informacijos, nei į nežinomą nusikaltėlį, kurio tapatybė ir motyvai neaiškūs.
Mokslininkai ketina išbandyti įvairias strategijas, tačiau kol kas nežino, ar jos bus vienodai veiksmingos visose situacijose. Juk tyrimuose susiduriama su labai skirtingomis nusikaltimų ir karo žiaurumų formomis.
Šiuo metu F. de Brigardas dirba Montes de Marijos regione, tačiau panašiais tyrimais domisi ir kitos Kolumbijos mokslininkų komandos. Todėl ateityje tyrimai gali būti išplėsti dar į tris ar keturias šalies teritorijas.
Mokslininkas taip pat kalbasi su kitų pasaulio regionų tyrėjais, siekdamas išsiaiškinti, ar panašūs emocinio pervertinimo metodai galėtų būti naudingi ir kitose konfliktų paveiktose bendruomenėse.
Atleidimas keičia emocijas, bet neištrina prisiminimų
Vienas svarbiausių F. de Brigardo tyrimų rezultatų susijęs su tuo, kaip atleidimas veikia pačią atmintį.
Mokslininkai nagrinėjo dvi teorijas: emocinio poveikio silpnėjimą ir epizodinio prisiminimo silpnėjimą.
Pirmuoju atveju prisiminimas išlieka, tačiau su juo susijusios emocijos tampa ne tokios stiprios. Antruoju atveju pats prisiminimas turėtų prarasti dalį detalių ar ryškumo.
Tyrimai parodė, kad atleidimas susijęs su emocinio poveikio silpnėjimu, bet nebūtinai su prisiminimo detalių nykimu. Kitaip tariant, žmogus gali taip pat aiškiai prisiminti, kas jam nutiko, tačiau šis prisiminimas jo nebeveikia taip skaudžiai.
F. de Brigardo teigimu, tai atskleidžia svarbią atminties savybę – ji nėra vientisas, nedalomas reiškinys. Prisiminimas nėra kažkas, kas arba visiškai išlieka, arba visiškai išnyksta. Skirtingos jo detalės gali būti pamirštamos skirtingu greičiu.
Prisiminimai sudaryti iš informacijos apie vietas, žmones, objektus, jausmus, emocijų intensyvumą, šviesą ir daugybę kitų elementų. Šiuos elementus mintyse galima atskirti, todėl jie nebūtinai išlieka vienodai ilgai.
Kodėl prisimename veidus, bet pamirštame balsus?
Mokslininkas pateikia paprastą, tačiau iškalbingą pavyzdį.
Kai ilgą laiką nebendraujame su žmogumi, ypač jei tai miręs artimasis, kartais galime gana lengvai mintyse atkurti jo veidą. Tačiau prisiminti jo balsą gali būti gerokai sunkiau.
Šiandien turime garso įrašų, kurie gali padėti atgaivinti žmogaus balso prisiminimą. Tačiau be tokių įrašų balsą atkurti mintyse kartais itin sudėtinga.
Galime prisiminti žmogaus veido bruožus, judesius ar elgesio manieras, bet nebeprisiminti, kaip jis kalbėjo. Taip nutinka todėl, kad skirtingos prisiminimų dalys nėra išsaugomos ir prarandamos vienodu greičiu.
Kodėl būtent balsus prisiminti sunkiau, mokslininkas kol kas tiksliai nežino. Jis neatmeta ir individualių skirtumų – kai kurie žmonės balsus gali prisiminti geriau nei kiti. Tačiau žmonės yra labai vizualiai ir erdviškai orientuota rūšis.
Erdvių prisiminimus dažnai išsaugome nepaprastai gerai – net geriau nei informaciją apie daiktus, garsus ar skonius. Viena galimų priežasčių susijusi su evoliucija.
Mūsų protėviams, kurie rinko maistą ir medžiojo, buvo gyvybiškai svarbu prisiminti, kur paliko maistą arba kur pastebėjo pavojingą plėšrūną, pavyzdžiui, kardadantį tigrą.
Todėl žmogus gali labai aiškiai prisiminti vaikystės vietas, tačiau sunkiau atkurti pradinėje mokykloje pažinotų žmonių veidus. Tai rodo, kad atmintyje egzistuoja tam tikra skirtingos informacijos išsaugojimo hierarchija.
O kaip dėl atleidimo sau?
Atleidimas sau yra dar viena tema, kurią šiuo metu tyrinėja F. de Brigardo komanda.
Mokslininkas pabrėžia, kad tai ypač sudėtingas procesas, nes žmogus tuo pačiu metu yra ir skriaudėjas, ir nukentėjusysis. Jis pats turi prašyti atleidimo ir pats nuspręsti, ar gali sau atleisti.
Viena F. de Brigardo studentė tyrinėja, dėl kokių poelgių žmonės linkę save kaltinti ir už kokias klaidas geba sau atleisti. Ji taip pat siekia išsiaiškinti, ar tie patys emocinio pervertinimo mechanizmai, kurie pastebimi atleidžiant kitiems, veikia ir atleidžiant sau.
Kol kas galutinio atsakymo nėra – tyrimai vis dar vyksta.
Atleidimas ne visada reiškia susitaikymą
Per daugelį metų pasikeitė ir paties F. de Brigardo supratimas apie atleidimą.
Kai maždaug prieš šešerius metus jis pradėjo giliau nagrinėti šią temą, manė, kad atleidimas pirmiausia yra dviejų žmonių – skriaudėjo ir aukos – santykis.
Dažnai atleidimas suprantamas kaip būdas atkurti pažeistus tarpusavio santykius.
Didelė dalis psichologinių atleidimo tyrimų buvo atliekama porų terapijos kontekste. Pavyzdžiui, vienas partneris išduoda kitą arba su juo blogai elgiasi, tačiau abu nori išsaugoti santykius. Tokiu atveju atleidimas tampa vienu iš būdų juos atkurti.
Tačiau mokslininkas suprato, kad atleidimo situacijos yra kur kas įvairesnės.
Atleisti gyvenimo partneriui nėra tas pats, kas atleisti vadovui ar nepažįstamam žmogui, sėdinčiam šalia autobuse. Kartais atleidimas leidžia nutraukti santykius su kitu žmogumi nebejaučiant tokio stipraus skausmo.
Kitais atvejais, ypač po karo, atleidimas gali vykti tarp dviejų žmonių, kurie niekada anksčiau nebuvo susitikę ir neketina palaikyti jokių santykių ateityje.
Dar sudėtingesnės situacijos susiklosto tada, kai tiesioginis skriaudėjas ir auka jau yra mirę. Tokiu atveju atleidimas gali vykti tarp grupės, kuriai priklausė nusikaltėlis, atstovo ir grupės, kuriai priklausė nukentėjusysis, atstovo.
F. de Brigardas taip pat atkreipia dėmesį, kad atleidimas ne visada apsiriboja dviem pusėmis.
Du jo kolegos, su kuriais jis vykdo tyrimus Kolumbijoje, mano, kad daugelyje bendruomenių atleidimas iš tiesų yra trijų šalių santykis. Jame dalyvauja skriaudėjas, nukentėjusysis ir bendruomenė.
Todėl norint suprasti atleidimą, svarbu atsižvelgti ne tik į žmogaus emocijas ar prisiminimus, bet ir į santykius bei socialinę aplinką, kurioje šis procesas vyksta.
Atleidimas gali padėti sumažinti praeities skausmą, tačiau tai nereiškia, kad žmogus privalo pamiršti, kas jam nutiko, ar atkurti santykius su jį įskaudinusiu asmeniu.
