Gyvūnų pasaulis kartais labiau primena mūšio lauką nei vaikų pasaką. Kruvini konfliktai dėl teritorijos, partnerių ar kitų išteklių yra įprasti tarp daugelio socialinių gyvūnų. Mokslininkai nustatė, kad nemažai rūšių dar prieš prasidedant kovai ima jai ruoštis – elgiasi tyliau, atidžiau stebi aplinką, rengia reidus ir net stiprina ryšius su savo grupės nariais žaisdami ar prižiūrėdami vieni kitų kailį.
Naujame tyrime nustatyta, kad aplinkos signalai ir ankstesni prisiminimai gali gyvūnams parodyti, jog artėja konfliktas. Šie pasirengimo veiksmai yra tokie svarbūs, kad gali turėti įtakos rūšių evoliucijai, populiacijų dinamikai ir net visų gyvūnų bendruomenių struktūrai.
„Konfliktai tarp skirtingų grupių paplitę visame gyvūnų pasaulyje – nuo skruzdėlių iki primatų. Tyrinėdami kitas rūšis tiek eksperimentinėmis, tiek natūraliomis sąlygomis galime ne tik geriau suprasti šį plačiai paplitusį socialinio gyvenimo reiškinį, bet ir daugiau sužinoti apie mūsų pačių konfliktų kilmę“, – teigė vienas iš tyrimo autorių, Bristolio universiteto elgsenos biologas Andrew Radfordas.
Pasirengimas kovai formuoja evoliuciją
Konkurencija dėl išteklių, kurių reikia visiems gyvūnams, yra stipri evoliucinė jėga. Ji veikia daugelį socialinių rūšių, įskaitant įvairius primatus, surikatas, kai kurias paukščių rūšis ir, žinoma, žmones. Tokie konfliktai gali turėti tiesioginės įtakos išgyvenimui ir dauginimosi sėkmei.
Žmonės karui ruošiasi stebėdami priešininką, rinkdami informaciją iš aukštesnių vietų, rengdami pasalas ir reidus bei slapta žvalgydami priešo teritoriją.
Panašiai elgiasi ir kai kurie gyvūnai. Šimpanzių grupės vietovėse, kuriose dažnai susiduria su kaimyninėmis grupėmis, renkasi ilsėtis ant kalvų, o ne maitintis ar užsiimti triukšmingesne veikla. Tuo metu nykštukinės mangustos, išgirdusios varžovų balsus ar užuodusios jų kvapą, juda lėčiau ir dažniau stebi aplinką.
„Vis aiškiau matome, kad pasirengimas iš anksto yra plačiai paplitęs visose rūšyse, kuriose vyksta konfliktai tarp grupių.
Įrodymų daugėja, kad tokio elgesio mastas priklauso nuo tuo metu jaučiamos grėsmės. Gyvūnai daugiau ruošiasi tada, kai tikimybė sutikti varžovus yra didesnė, kai jų yra daugiau, jie yra mažiau pažįstami arba labiau linkę pulti“, – teigė vienas iš tyrimo autorių, Bristolio universiteto elgsenos ekologas Joshas Arbonas.
Teritorijos žymėjimas, reidai ir bendravimas
Grėsmė susidurti su kita grupe keičia ir tai, kaip gyvūnai naudojasi savo teritorija.
Nykštukinės mangustos, netoliese aptikusios varžovus, dažniau žymi teritoriją kvapu, o surikatos kvapo žymes palieka prie urvų, kuriuos buvo apžiūrėję įsibrovėliai. Juodieji staugūnai net grįžta į ankstesnių konfliktų vietas, tikriausiai norėdami parodyti kaimynams, kad teritorija vis dar užimta.
Tuo tarpu japoninės makakos, meškiniai pavianai ir ilgauodegės zylės stengiasi vengti vietų, kuriose gyvena jų varžovai.
Dar agresyvesnė pasirengimo forma – reidai. Šimpanzių patinai tyliai, vienas paskui kitą, įžengia į kaimyninių grupių teritoriją ir artėja prie girdimų jų balsų, galimai ruošdamiesi puolimui. Dryžuotosios mangustos rengia mirtinus grupinius išpuolius ir net įsiveržia į varžovų teritoriją žudyti jų jauniklių.
Kai išorinė grėsmė padidėja, daugelio žinduolių grupės susitelkia dar glaudžiau. Šimpanzės prieš bendrą teritorijos gynybą daugiau laiko praleidžia viena kitą prižiūrėdamos ir žaisdamos. Mokslininkų manymu, toks elgesys padeda geriau bendrauti, mažina nerimą, stiprina tarpusavio ryšius ir didina grupės pasirengimą kovai.
„Vis daugiau įrodymų rodo, kad nežmoginiai gyvūnai keičia savo elgesį siekdami geriau rinkti informaciją, paskatinti grupės narius dalyvauti konflikte, sumažinti nerimą ir sumažinti tiek bendrą, tiek individualią riziką prieš susidūrimą su varžovų grupėmis. Ypač įdomu tai, kad toks elgesys pastebimas labai įvairiose socialinėse gyvūnų rūšyse“, – sakė J. Arbonas.
Konfliktai gali skatinti smegenų evoliuciją
Mokslininkų teigimu, ateities tyrimai turėtų padėti geriau suprasti, kaip gyvūnai įvertina grėsmės lygį ir pagal jį keičia savo elgesį. Kol kas taip pat nėra aišku, kiek pažintinių gebėjimų reikalauja tokios išankstinio pasirengimo strategijos.
„Konfliktai tarp grupių gali būti svarbus socialinis veiksnys, skatinantis pažintinių gebėjimų evoliuciją. Tačiau šią idėją vis dar labai sunku patikrinti, o atskirti aplinkos signalų ir prisiminimų įtaką išlieka didelis iššūkis“, – teigė A. Radfordas.
Tyrimo autoriai tikisi, kad ateityje pavyks geriau suprasti, kaip gyvūnai įvertina gresiantį pavojų ir kaip šis gebėjimas susijęs su jų pažintiniais gebėjimais. Tokie tyrimai ateityje gali padėti ne tik atskleisti socialinių gyvūnų elgsenos paslaptis, bet ir geriau suprasti, kaip konfliktai prisidėjo prie žmogaus mąstymo raidos.
