Akivaizdu, kad šunys gana gerai mus supranta. Tačiau kiek toli siekia šis gebėjimas ir kaip jie sugeba suprasti mūsų emocijas – kokius signalus jie pastebi?
Tarp žmonių gyvenantis šuo geba mus suprasti kur kas geriau nei mes juos (arba, galima būtų teigti, net patys save). Tam tikra prasme šunys yra antropologai: jie daug laiko praleidžia mus stebėdami ir taip išmoksta susieti tam tikrus mūsų elgesio modelius, kurių mes patys galime net nepastebėti.
Namuose tai galima pastebėti iš to, kaip jie išmoksta numatyti skirtumą tarp jūsų atsistojimo tam, kad išvestumėte juos į lauką, ir atsistojimo tam, kad nueitumėte prie šaldytuvo.
Iš tyrimų, atliktų su namuose laikomais šunimis, taip pat žinome, kad jie gali atpažinti stresą ir net aptikti baimę, taip pat gali nustatyti ligas, apie kurias mes patys nežinome. Dalis šio jų gebėjimo susijusi su itin jautria uosle, tačiau, nors šunys nevaikšto dviem kojomis ir neturi rankų, jie daug žino apie mūsų kūnus.
Šunys skaito mūsų veidus, balsą ir kūno kalbą
Bandydami suprasti kitų jausmus, esame linkę daugiausia dėmesio skirti žmonių veidams (taip pat ir šunų galvoms). Šunys savo ruožtu taip pat skaito mūsų veido išraiškas.
Keli tyrimai apie tai, kaip šunys suvokia žmonių emocines išraiškas parodė, kad jie puikiai atskiria laimingus žmonių veidus nuo neutralių veidų ir laimingus veidus nuo piktų, be to, jie netgi gali susieti laimingo ar pikto veido nuotrauką su tokį patį emocinį toną perteikiančiu balsu.
Šunys gali pasinaudoti žmogaus veido išraiška jam atidarant dėžę (džiaugsmo arba pasibjaurėjimo išraiška), kad nuspręstų, ar patys nori prie tos dėžės prieiti. Šias išraiškas jie gali atpažinti net tada, kai jiems parodoma tik viršutinė veido dalis.
Jie pažįsta mūsų balsus (gali pagal nepažįstamo žmogaus balsą nustatyti jo lytį ir atpažinti savo šeimininko balsą), taip pat pažįsta mūsų kvapus (atpažįsta savo šeimininko kvapą ant marškinėlių ir atskiria jį nuo nepažįstamojo kvapo).
Neseniai mokslininkai patvirtino teiginį, kad šunys atpažįsta baimę: jie geba atskirti marškinėlius, ant kurių liko išsigandusio žmogaus (žiūrėjusio siaubo filmą) kvapas, nuo marškinėlių žmogaus, žiūrėjusio ką nors ne tokio bauginančio.
Jie taip pat neabejotinai gali matyti mūsų baimę ir stresą iš pasikeitusios kūno kalbos. Viename tyrime netgi nustatytas ryšys tarp žmogaus testosterono lygio (priklausomai nuo to, ar jo palaikoma sporto komanda laimėjo, ar pralaimėjo) ir šuns kortizolio, arba streso hormono, lygio.
Tūkstančius valandų stebėdami žmonių elgesį iš savo vietos svetainėje, šunys išmoksta suprasti mūsų mintis.
Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, kad šunys žino, kada ką nors darome tyčia (pavyzdžiui, padedame ką nors trokštamo jiems nepasiekiamoje vietoje), o kada netyčia (pavyzdžiui, netyčia numetame norimą daiktą ten, kur jie negali jo pasiekti), ir elgiasi skirtingai priklausomai nuo to, ar veiksmas buvo nedraugiškas, ar tiesiog nerangus.
Keli tyrimai patvirtino, kad šunys žino: jei mūsų nėra kambaryje kartu su jais – arba jei tiesiog nusisukame – jie gali išsisukti suvalgę tai, ką jiems buvo uždrausta valgyti. Tačiau jie taip pat supranta, kad jei esame įnikę į knygą arba neatitraukiame akių nuo kompiuterio, jie taip pat gali išsisukti suvalgę draudžiamą maistą – ir ryžtasi tam greičiau nei tada, kai mūsų akys nukreiptos į juos.
Žvelgiant plačiau, jie suvokia, ką žmonės žino ir ko nežino: šunys atskiria žmones, kurie žino, kur buvo paslėptas maistas, nuo tų, kurie to nežino, ir supranta, kad jei žmogaus nebuvo kambaryje tuo metu, kai maistas buvo slepiamas, neverta vadovautis jo gestais, nurodančiais, kur jo ieškoti.
Šunys gali užuosti net mūsų ligas
Galiausiai, ir tai turbūt įspūdingiausia, jie gali užuosti mūsų ligas.
Nuo pat pirmųjų pranešimų apie naminius šunis, aptikusius melanomas savo šeimininkams (įkyriai kandžiojant ir draskant tam tikras šeimininkų kūno vietas), kelios mokslininkų komandos dirbo mokydamos šunis, kurie dabar pagal kvapą gali aptikti įvairių rūšių vėžį, įspėti diabetu sergantį žmogų, kai jo cukraus kiekis kraujyje staigiai pakyla, ir netgi užuosti COVID.
