Jei ko nors ir išmokome iš COVID-19 pandemijos, tai to, kad daugeliui žmonių „Zoom“ skambučiai pakeitė gyvus susitikimus akis į akį. Kartu atsirado ir nerašytų virtualaus bendravimo taisyklių sąrašas, nuo kurio sutriktų net etiketo ekspertai. Viena svarbiausių jų – kiekvieną klausimą pradėti mandagiu patikslinimu: „Atsiprašau, jei apie tai jau kalbėjote, bet man būtų įdomu sužinoti…“ Atrodė, tarsi kartu su COVID-19 būtume užsikrėtę ir perdėtu mandagumu.
Tačiau nuolatinis atsiprašinėjimas – ypač kai nepadarėte nieko blogo – nėra mandagumas. Tai užmaskuota gėda. Kai gėda verčia manyti, kad problema esate jūs, atsiprašymas tampa išankstine gynyba. „Atsiprašau“ pasakote dar prieš kam nors spėjant jus apkaltinti. Tai gali atrodyti kaip kuklumas, tačiau iš tiesų taip tarsi ištrinate save.
Ryšys tarp savęs išsižadėjimo ir nuolatinio noro įtikti kitiems
Daugelyje tyrimų savęs išsižadėjimas siejamas su nuolatiniu siekiu įtikti kitiems, kai pernelyg didelis dėmesys aplinkiniams atitolina žmogų nuo jo tikrojo „aš“. Ši mintis siejasi ir su traumų tyrimuose aprašoma vadinamąja pataikavimo reakcija.
Psichoterapeutas Pete’as Walkeris, kurio specializacija – kompleksinis potrauminio streso sutrikimas (PTSS), vienas pirmųjų aprašė „pataikavimą“ kaip reakciją į grėsmę, kai žmogus stengiasi tapti patrauklesnis tam, iš kurio kyla grėsmė – prisitaiko prie kito žmogaus norų, kad sumažintų konfliktą ir pasijustų saugus, kartu atsisakydamas savo ribų.
Pataikavimas laikomas ketvirtąja „F“ reakcija greta kovos, bėgimo ir sustingimo. Kovos arba bėgimo reakcijos samprata siekia Walterio Cannono 1915 m. darbus apie simpatinę nervų sistemą. Vėliau dr. Peteris Levine’as įtraukė sustingimo reakciją. Šios trys reakcijos savo vietą rado 1995 m., kai neuromokslininkas Stephenas Porgesas pirmą kartą paskelbė savo polivagalinę teoriją.
Su S. Porgesu dirbusi klinikinės praktikos specialistė Deb Dana šią teoriją perteikė pasitelkdama „polivagalinės kopėčios“ metaforą – praktiškesnį terapinį modelį, kurį sudaro trys pakopos:
- Viršutinė pakopa: ventralinė klajoklio nervo būsena (saugumas ir socialinis ryšys).
- Vidurinė pakopa: simpatinė būsena (kova arba bėgimas).
- Apatinė pakopa: dorsalinė klajoklio nervo būsena (sustingimas / atsijungimas).
Kaip pataikavimo reakcija siejasi su polivagaline teorija?
Kur čia atsiranda pataikavimas? Atskiros pakopos jam nėra. Paprastai jis apibūdinamas kaip būsena, esanti ties sustingimo ar atsijungimo reakcijos riba, tik papildyta siekiu įsiteikti. Taip yra todėl, kad ji apima ir dorsalinei klajoklio nervo būsenai būdingą nejudrumą, ir strategišką, socialiai orientuotą bandymą nuraminti grėsmę keliantį žmogų.
Kaip tai atrodo realiame gyvenime? Atsiprašote už tai, kad turite savo nuomonę, už tai, kad užimate vietą, už tai, kad egzistuojate taip, jog galbūt galite sukelti nepatogumų kitam žmogui.
Čia svarbu atskirti du dalykus: atsiprašyti už tai, ką padarėte negerai, – tai sveika gėda, atliekanti savo funkciją. Atsiprašinėti už tai, kas esate, – tai jau toksiška gėda, primenanti pernelyg uolų padavėją, stoviniuojantį prie stalo dar meniu neatsivertusių lankytojų ir jau pasiruošusį atsiprašyti, kad privertė juos laukti.
Kaip atsikratyti refleksyvaus atsiprašinėjimo?
Gėdos skatinamas, asmenines ribas ištrinantis atsiprašymas, kurį ištariate nė nesusimąstę, fiziologiniu požiūriu ir yra tai, kaip pasireiškia pataikavimo reakcija. Nervų sistema ima slinkti atsijungimo būsenos link, tačiau, užuot nuoširdžiai mėginęs ištaisyti tai, ką iš tiesų padarė negerai, žmogus pasitelkia įsiteikiantį elgesį, kad grįžtų į saugumo būseną.
Štai ką galite išbandyti. Kitą kartą pajutę norą atsiprašyti, stabtelėkite. Paklauskite savęs: „Ar iš tikrųjų padariau ką nors blogo, ar atsiprašau vien už tai, kad užimu vietą?“
Nes jums niekada nebuvo skirta stovėti nuošalyje, kai savo vietą prie stalo jau užsitarnavote.
