Akimirką pabūkime atviri: visi kartais meluojame – ar išsisukinėdami dėl to, kodėl pavėlavome, ar sakydami artimam žmogui, kad jis puikiai atrodo su brangiu nauju drabužiu, nors iš tiesų manome priešingai.
Dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad dauguma mūsų vidutiniškai pameluoja vieną ar du kartus per dieną. Vis dėlto dažniausiai tai gana nekaltas melas, o didžiąją laiko dalį stengiamės sakyti tiesą.
Tačiau yra žmonių, kuriems melas – visai kito lygio reiškinys. 2021 m. paskelbtame tyrime JAV mokslininkų komanda paprašė šimtų studentų 91 dieną iš eilės registruoti savo melą. Iš 116 366 užfiksuotų melo atvejų neproporcingai didelė jų dalis teko nedidelei grupei itin dažnai meluojančių žmonių.
Kitas tyrimas parodė, kad vos 5 proc. žmonių yra atsakingi už pusę visų pasakomų melų. Tai žmonės, kurie meluoja vėl ir vėl, o jų melas kartais būna tiesiog milžiniškas.
Kai kurie nuolat meluojantys žmonės bent kurį laiką sugeba iš savo apgaulės gauti naudos. Tačiau išaiškėjus didžiulėms jų melagystėms, jie gali pagarsėti visai ne taip, kaip norėtų.
Prisiminkime Elizabeth Holmes, kuri 2022 m. buvo nuteista už investuotojų apgavystę, melavusi jiems apie jos kompanijos „Theranos“ kuriamas sveikatos technologijas, arba Lance’ą Armstrongą – reputaciją praradusį dviratininką, iš kurio buvo atimtos septynios „Tour de France“ pergalės ir kuris po daugelį metų trukusio neigimo prisipažino vartojęs sportinius rezultatus gerinančius preparatus.
Kiti nuolatiniai melagiai galbūt nesulaukia tokio dėmesio, tačiau išsiskiria savo noru ir gebėjimu reguliariai apgaudinėti. Galbūt vieną tokį žmogų pažįstate ir savo gyvenime.
Yra dvi pagrindinės priežastys, padedančios paaiškinti, kodėl nedidelė dalis žmonių nori ir geba taip dažnai meluoti. Viena susijusi su protiniais gebėjimais, reikalingais apgaudinėti. Kita – su morale ir tokiomis asmenybės savybėmis, dėl kurių lengviau susitaikyti su nuolatiniu nesąžiningumu ir jį pateisinti.
Lankstusis intelektas
„Norint įtikinamai meluoti, reikia protinių pastangų“, – sako Kanados Niufaundlendo memorialinio universiteto tyrėja Molly MacMillan, nagrinėjusi protinius procesus, kurių reikalauja melas.
Pasak jos, sakyti tiesą palyginti lengva. Meluojant, priešingai, reikia nuslopinti tiesą, sukurti išgalvotą versiją ir vėliau nepamiršti, ką esi pasakęs. Smegenų skenavimo tyrimai parodė, kad dėl visos šios protinės veiklos, palyginti su tiesos sakymu, labiau suaktyvėja už kognityvinę kontrolę atsakingos smegenų sritys.
Būtent todėl meluoti daug sunkiau, kai tuo pat metu smegenys apkrautos kita užduotimi.
„Tyrimai parodė, kad žmonės dažniau sako tiesą, kai kalba antrąja kalba, yra pavargę arba tuo pat metu atlieka kitą užduotį ar veiklą“, – sako MacMillan.
Tiesą sakant, vienas iš melo nustatymo metodų remiasi būtent „kognityvinės apkrovos“ didinimu. Pavyzdžiui, įtariamojo nusikaltimu gali būti paprašyta papasakoti savo istoriją atbuline tvarka, kad jam būtų sunkiau išlaikyti nuoseklų melą.
Su melu susiję protiniai iššūkiai suteikia pirmųjų užuominų, kuo skiriasi nuolat meluojantys žmonės – ypač tie, kuriems pavyksta išsisukti nepagautiems. Jiems reikia pakankamų protinių gebėjimų, kad su tuo susidorotų.
Tai patvirtina ir 2023 m. paskelbtas tyrimas, kuriame buvo tikrinami 400 dalyvių gebėjimai meluoti. Paaiškėjo, kad tie, kurie geriau melavo spontaniško pokalbio metu, paprastai surinkdavo daugiau balų vertinant vadinamąjį lankstųjį, arba fluidinį, intelektą.
Šis intelekto tipas apibūdina žmogaus gebėjimą samprotauti ir spręsti problemas patiriant spaudimą. Tai skiriasi nuo „kristalizuoto intelekto“, kuris labiau susijęs su sukauptomis žiniomis.
Kituose susijusiuose tyrimuose nagrinėtas ryšys tarp kontrafaktinio mąstymo ir melo. Kontrafaktinis mąstymas pasireiškia tada, kai svarstome, kaip viskas galėjo susiklostyti kitaip – galvojame: „O kas, jeigu…?“ arba „Jeigu tik būčiau…“.
Vieni žmonės į tokį mąstymą linkę labiau nei kiti. Nors tai nėra tas pats, kas sąmoninga apgaulė, abiem atvejais kuriamos alternatyvios tikrovės. Viename tyrime mokslininkai vertino dalyvių polinkį į kontrafaktinį mąstymą, paprašydami jų parašyti dienoraščio įrašą apie tam tikrą įvykį ir stebėdami, kaip dažnai jų samprotavimuose pasirodo tokios mintys kaip: „Jeigu tik būčiau padaręs X, tada Y nebūtų nutikę.“
Tyrimas parodė, kad kontrafaktiniu mąstymu pasižymintys žmonės taip pat buvo labiau linkę meluoti, kad apsaugotų savo reputaciją dviejuose hipotetiniuose scenarijuose: nuslėpti, kodėl neatvyko į vakarėlį, arba nuslėpti savo vaidmenį eismo įvykyje.
Tai dar kartą rodo, kad žmogaus polinkis meluoti bent iš dalies susijęs su apgaulei reikalingais protiniais gebėjimais ar mąstymo įpročiais.
Šią kognityvinę istorijos dalį patvirtina ir nemažai tyrimų apie vaikų melą.
Pavyzdžiui, yra duomenų, kad maži vaikai, pasižymintys geresne slopinamąja kontrole – pavyzdžiui, geriau sugebėję vykdyti paradoksalią užduotį ir, pamatę Saulės paveikslėlį, pasakyti „naktis“ arba „Mėnulis“, o pamatę Mėnulį – „diena“ arba „Saulė“ – taip pat buvo labiau linkę meluoti kitoje tyrimo dalyje.
Tai logiška, nes meluojant reikia gebėti nuslopinti tiesą.
Kiti tyrimai su vaikais rodo panašius rezultatus. Pavyzdžiui, nustatyta, kad šešerių ir septynerių metų vaikai, geriau mokėję meluoti, taip pat pasiekė geresnių rezultatų atlikdami verbalinės darbinės atminties testą – tai gebėjimas trumpą laiką atmintyje išlaikyti daugiau žodžių.
Ir vėlgi, tai labai svarbus gebėjimas norint nepamesti nuoseklumo tęsiant apgaulę.
Atsižvelgiant į tai, kiek protinių pastangų reikalauja melas, logiška ir tai, kad praktika, regis, padeda tobulėti. 2012 m. tarptautinė mokslininkų grupė daliai tyrimo dalyvių nurodė pradiniame eksperimento etape meluoti dažniau.
Po tokios „treniruotės“ meluoti šiems žmonėms tapo kognityviškai lengviau – tarsi jie būtų įpratę slopinti tiesą. Tai gali padėti paaiškinti, kaip nuolatiniai melagiai sugeba taip ilgai tęsti savo apgaulingą elgesį: nuolat kartojant tokį elgesį, pats melavimo procesas tikriausiai tampa lengvesnis.
Meluoti linkusios asmenybės
Gebėjimas meluoti – tik viena istorijos dalis. Žinoma, dauguma protingų ir greitai mąstančių žmonių nepradeda skleisti melo vien todėl, kad sugeba tai daryti. Nuo mažens dauguma vaikų mokomi, kad meluoti yra moraliai neteisinga, o gyvenime daugelis mūsų taip pat sužinome, kad melas gali atsisukti prieš mus – kartais itin skaudžiai – nepaisant trumpalaikės naudos, kurią jis gali suteikti.
Tačiau yra žmonių, turinčių tam tikrų asmenybės bruožų. Ypač tai pasakytina apie tuos, kuriems būdingi vadinamosios „tamsiosios triados“ bruožai: makiavelizmas, kuriam būdingas manipuliavimas ir empatijos stoka, narcisizmas ir psichopatija. Tokie žmonės, regis, daug lengviau meluoja siekdami naudos ar norėdami pagerinti savo reputaciją.
Žmonės, kuriems itin būdingas makiavelizmas, yra ypač linkę manipuliuoti; ryškūs narcisizmo bruožai siejami su egocentriškumu ir grandioziškumu, o aukštais psichopatijos rodikliais pasižymintys žmonės paprastai būna bejausmiai ir stokoja empatijos.
Todėl logiška, kad tokių bruožų turintys žmonės mažiau nerimauja dėl melo naudojimo savo naudai. Daugybė tyrimų parodė, kad jie yra labiau linkę meluoti – ir, negana to, meluodami gali net jaustis gerai.
Kalbant apie gebėjimą įtikinamai apgaudinėti, 2011 m. atliktas tyrimas parodė, kad tam ypač palankus gali būti psichopatinių bruožų ir aukšto emocinio intelekto derinys. Pastarasis apima ir gebėjimą kontroliuoti savo emocijų išraišką. Toks derinys gali padėti žmogui neparodyti tikrųjų jausmų ir kartu įtikinamai suvaidinti kitus.
Dar viena susijusi priežastis, kodėl „tamsiosios triados“ bruožais pasižymintys žmonės taip nevaržomai meluoja, yra jų įsitikinimas, kad dauguma kitų žmonių elgiasi lygiai taip pat.
Kaip teigia JAV Oregono universiteto profesorius Davidas Markowitzas ir jo kolegos, „tie, kurie meluoja itin dažnai, savo apgaulingą elgesį gali laikyti pateisinamu, nes mano, kad ir kiti žmonės meluoja labai dažnai“.
Kai kurie tyrėjai, pavyzdžiui, psichologas dr. Christianas Blötneris iš Hageno nuotolinių studijų universiteto Vokietijoje, ypatingą dėmesį skyrė būtent makiavelizmui.
Jie tyrė, kaip makiavelizmu pasižymintys žmonės naudoja ir supranta ne tokias akivaizdžias apgaulės formas – kai netiksli ar beprasmė informacija naudojama siekiant naudos arba norint išvengti nepalankių pasekmių. Tyrime tokio pobūdžio melas vadinamas „bulls**t“ (red. past. – „karvašūdis“ arba „paistalai“).
Tai tikriausiai aktualu kalbant apie melą, su kuriuo dažnai susiduriame rinkimų metu ir kitose situacijose, kai žmonės užsiima akivaizdžia savireklama.
Blötneris „bulls**tting“ apibrėžia kaip „informaciją, pateikiamą visiškai nesirūpinant jos teisingumu, prasme ar tikslumu, siekiant padaryti įspūdį, įtikinti ar suklaidinti kitus dėl asmeninės naudos“.
Jo tyrimai rodo, kad žmonės, kurių makiavelizmo vengimo aspektas – neigiama motyvacinė tendencija – yra ryškesnis, labiau linkę naudoti tokio pobūdžio apgaulę išsisukinėdami, pavyzdžiui, vengdami atsakyti į žurnalisto klausimus.
Tuo tarpu žmonės, kuriems labiau būdingas makiavelizmo siekimo aspektas – teigiama motyvacinė tendencija – dažniau pasitelkia vadinamąjį „įtikinamą bulls**tting“, pavyzdžiui, perdėdami savo pasiekimus.
Kas lemia gerą melą?
2019 m. Mastrichto universiteto Nyderlanduose Briannos Verigin vadovaujama mokslininkų komanda apklausė beveik 200 žmonių apie jų gebėjimą meluoti ir paprašė nurodyti strategijas, kurias jie naudoja norėdami meluoti veiksmingai. Rezultatai nebuvo itin netikėti, tačiau vis tiek padeda suprasti, kaip daugeliui nuolatinių melagių taip ilgai pavyksta išvengti demaskavimo.
Dažniausiai minima strategija buvo melą išlaikyti aiškų ir paprastą. Turint omenyje tai, ką žinome apie kognityvinius melavimo reikalavimus, tai gana išmintingas būdas. Kuo melas paprastesnis, tuo lengviau išlaikyti nuoseklias jo detales ir išvengti demaskavimo.
Kitos dažniausiai minėtos strategijos buvo meluoti įtikinamai ir vengti konkrečių detalių. Galiausiai – melą įterpti į tikrą istoriją.
Kad būtų lengviau suprasti, kaip pastaroji strategija galėtų veikti realiame gyvenime, įsivaizduokime, kad nusikaltimu įtariamo žmogaus klausiama, kur jis buvo apiplėšimo metu.
Užuot nuo nulio kūręs išgalvotą alibi, įgudęs melagis galėtų pasinaudoti prisiminimu apie konkretų tikrą savo gyvenimo epizodą, nutikusį panašiu paros metu ir panašią savaitės dieną. Taip prireikus jis galėtų remtis tikro prisiminimo detalėmis, užuot turėjęs vietoje kurti išgalvotą informaciją.
Patologiniai melagiai
Tarp itin dažnai meluojančių žmonių yra ir mažesnė vadinamųjų patologinių melagių grupė. Jų būklė kartais vadinama pseudologia fantastica arba mitomanija.
Šie žmonės paprastai nemeluoja turėdami tokį aiškų strateginį tikslą. Tiesą sakant, jų gyvenimą dažnai smarkiai apsunkina pats kompulsyvus poreikis meluoti. Kitaip nei daugelis nuolatinių melagių, jie gali jausti sąžinės graužatį, tačiau jau nuo mažens tiesiog nesugeba nustoti meluoti vėl ir vėl.
„Patologiniai melagiai meluoja dažniau nei dauguma kitų žmonių, o jų melas paprastai sutrikdo jų pačių funkcionavimą, sukelia jiems kančią ir dažniau kelia pavojų jiems patiems arba kitiems“, – sako knygos „Pathological Lying: Theory, Research, and Practice“ autorius dr. Drew Curtisas.
Dar vienas esminis skirtumas nuo daugumos itin dažnai meluojančių žmonių yra tas, kad patologiniams melagiams gali trūkti kognityvinės kontrolės. Įgudęs nuolatinis melagis pasitelkia savo protinius gebėjimus tiesai nuslopinti ir melui išlaikyti, o patologinis melagis tiesiog negali nustoti kompulsyviai kurti prasimanymų, net kai jų pasekmės tampa vis skaudesnės.
„Nėra aišku, ar patologiniai melagiai apskritai neturi moralinio kompaso, – aiškina Curtisas. – Veikiau vykdomųjų funkcijų sutrikimai gali būti susiję su tuo, kad patologiniai melagiai, meluodami, nesugeba numatyti ateities – pasekmių, kurios jų laukia, jei bus pagauti.“
Gebėjimas meluoti nėra tas pats, kas noras meluoti, tačiau šie du dalykai neišvengiamai susiję. Norint suprasti, kas skatina nuolatinius melagius – priešingai nei patologinius melagius – reikia atsižvelgti į abi šios istorijos dalis.
Nuolatiniai melagiai mano, kad jų apgaulė yra pateisinama; jiems labiau rūpi išsiveržti į priekį nei elgtis moraliai. O jeigu jie nori ilgą laiką meluoti ir nebūti demaskuoti, jiems reikia tam tikrų kognityvinių gebėjimų, leidžiančių susidoroti su protiniais melavimo iššūkiais.
Tokie žmonės melą laiko naudingu įrankiu, tačiau tiesa ta, kad galiausiai jis greičiausiai atsisuks prieš juos.
Tai rodo ne tik garsiai nuskambėję Lance’o Armstrongo, Elizabeth Holmes ir kitų žmonių nuopuoliai. Tyrimai taip pat rodo, kad dažnai meluojantys žmonės pasižymi prastesne gyvenimo kokybe ir žemesne saviverte.
Kitas šiai temai svarbus tyrimas parodė, kad artimam partneriui sakomas melas dažniau būna išaiškinamas. Kitaip tariant, nors melas trumpam gali suteikti pranašumą, ilgainiui jo kaina gali būti gerokai didesnė už gautą naudą.
