Naujame tyrime, paskelbtame žurnale „Biological Psychology“, nustatyta, kad žmonių, pasižyminčių didesniu psichopatiniu piktybiškumu, smegenų reakcija į emocines veido išraiškas, įskaitant baimę, pyktį, laimę ir neutralią išraišką, yra silpnesnė.
Šis susilpnėjęs reaktyvumas nebuvo pastebėtas kitų psichopatinių bruožų, pavyzdžiui, įžūlumo ar neslopinimo, atžvilgiu.
Tyrime išryškėjo bendras trūkumas, pasireiškiantis tuo, kad asmenys, pasižymintys dideliu piktybiškumu, veidus apdoroja labai ankstyvuoju suvokimo etapu, per 200 milisekundžių nuo veido pamatymo.
Unikalios emocinio ir socialinio apdorojimo problemos
Mokslininkai atliko šį tyrimą, siekdami geriau suprasti unikalias emocinio ir socialinio apdorojimo problemas, susijusias su piktybiškumu – vienu iš trijų asmenybės bruožų triarchiniame psichopatijos modelyje. Šiame modelyje psichopatija apibūdinama kaip įžūlumo, neslopinimo ir piktybiškumo derinys.
Nors ankstesni tyrimai parodė, kad piktybiškumas yra susijęs su sunkumais atpažįstant kitų baimę, liko neaišku, ar šie sunkumai susiję ir su kitomis emocijomis.
Tyrimu taip pat siekta nustatyti, ar kiti bruožai, pavyzdžiui, drąsa, atspindinti bebaimį dominavimą, arba neslopinimas, atspindintis impulsyvumą, vaidina panašų vaidmenį apdorojant veido emocijas.
Pagal triarchinį modelį psichopatija skirstoma į tris pagrindinius aspektus.
Įžūlumas siejamas su žavesiu, pasitikėjimu savimi ir maža baime rizikingose situacijose. Neslopinimas siejamas su prasta impulsų kontrole, neatsargumu ir polinkiu nepaisyti socialinių normų. Piktybiškumą apibūdina beširdiškumas, empatijos stoka, paviršutiniškos emocijos ir bendras artimų santykių ignoravimas.
Ankstesniuose darbuose piktybiškumas buvo siejamas su sumažėjusiu dėmesiu emociniams signalams ir prastu kitų žmonių emocijų atpažinimu. Šios problemos gali lemti šaltą, agresyvų ir asocialų elgesį, kuris dažnai būdingas asmenims, pasižymintiems dideliu piktybiškumo lygiu.
Tačiau daugumoje ankstesnių tyrimų dėmesys buvo sutelktas tik į baimę ir neatsižvelgta į galimą kitų psichopatinių bruožų įtaką.
„Emocinio apdorojimo trūkumai yra psichopatinės asmenybės skiriamasis bruožas. Ankstesni tyrimai rodė, kad sutrikęs kitų žmonių emocijų, ypač baimės ir liūdesio, atpažinimas gali būti pagrindinis mechanizmas, lemiantis psichopatams būdingus mažus empatijos ir beširdiškumo bruožus.
Tačiau šioje srityje vis dar diskutuojama, ar šis deficitas būdingas tik streso požymiams, ar atspindi platesnį kitų emocinių išraiškų (pvz., laimės ar pykčio išraiškų) atpažinimo sutrikimą.
Šiame tyrime išmatavome su įvykiais susijusius smegenų potencialus, gautus iš EEG įrašų, siekdami ištirti ankstyvųjų veido suvokimo apdorojimo etapų pakitimus, susijusius su individualiais psichopatijos piktumo dimensijos skirtumais.
Mūsų tikslas buvo nustatyti, ar šie trūkumai yra bendri įvairiems emociniams veido stimulams, ar būdingi tik tam tikroms emocinėms išraiškoms“, – sakė tyrimo autorė Victoria Branchadell, Madrido autonominio universiteto podoktorantūros tyrėja.
Kaip buvo vykdomas tyrimas?
Savo tyrimui, kuris buvo atliktas Jaume I universitete, tyrėjų grupė įdarbino 119 Ispanijos bakalauro studijų studentų.
Dalyviai užpildė klausimyną, kuriuo buvo vertinami trys triarchiniai bruožai. Eksperimento metu jie sėdėjo ramioje, silpnai apšviestoje patalpoje, o jų smegenų veikla buvo fiksuojama naudojant didelio tankio elektroencefalografiją (EEG).
Dalyviai pasyviai žiūrėjo baimę, pyktį, laimę ar neutralumą išreiškiančius žmonių veidų vaizdus ir užkoduotus vaizdus, kuriuose nebuvo jokios veido struktūros.
Kol dalyviai žiūrėjo į vaizdus, tyrėjai sutelkė dėmesį į smegenų reakciją, vadinamą N170 komponentu.
Šis elektrinis signalas pasirodo praėjus maždaug 170 milisekundžių po to, kai pamatomas veidas, ir yra laikomas patikimu ankstyvosios smegenų veido apdorojimo sistemos rodikliu. N170 paprastai būna didesnis, kai žmonės žiūri į veidus, palyginti su kitais objektais, ir gali skirtis priklausomai nuo rodomos emocinės išraiškos.
Analizė atskleidė, kad žmonių, turinčių aukštesnius piktybiškumo balus, N170 atsakas buvo gerokai mažesnis, kai jie žiūrėjo į visų tipų veido išraiškas.
Šis dėsningumas buvo būdingas piktiems, baugiems, laimingiems ir neutraliems veidams, tačiau jis nebuvo pastebėtas, kai buvo rodomi užkoduoti vaizdai, o tai rodo, kad sumažėjęs smegenų aktyvumas buvo būdingas tik veidų apdorojimui, o ne bendram vizualinio reaktyvumo susilpnėjimui.
„Mus nustebino tai, kad šis deficitas, atrodo, yra būdingas įvairioms emocinėms išraiškoms. Iš tiesų, literatūroje nurodoma, kad baimės ir liūdesio išraiškų atpažinimo sutrikimai yra ryškesni.
Tačiau čia mes nagrinėjome tik ankstyvuosius smegenų veido suvokimo korelatus, o ne tai, kaip jie gali būti susiję su mūsų tirtų veido išraiškų atpažinimo tikslumu, todėl būsimi tyrimai turėtų paaiškinti, kaip pagrindinio suvokimo mechanizmo pakitimai susiję su skirtingų emocijų atpažinimo sutrikimais“, – sakė Branchadell.
Svarbu tai, kad šis ryšys išliko reikšmingas net ir atsižvelgus į įžūlumo ir neslopinimo įtaką. Priešingai, nei įžūlumas, nei neslopinimas nebuvo susiję su N170 atsako pokyčiais.
Tyrėjai taip pat nustatė, kad apskritai vyriškos lyties dalyviai į veidus reagavo stipriau nei moteriškos lyties dalyviai, o vyrai taip pat gavo daugiau balų už piktybiškumą.
Vis dėlto, kontroliuojant lytį, ryšys tarp piktumo ir mažesnės N170 amplitudės išliko pastovus. Tai leidžia manyti, kad šis ryšys nėra susijęs tik su lyčių smegenų veiklos ar psichopatijos lygio skirtumais.
Pagrindinė tyrimo išvada
„Pagrindinė tyrimo išvada yra ta, kad psichopatijai būdingi piktybiškumo bruožai – atspindintys beširdiškumą ir žemus empatijos bruožus – yra susiję su sumažėjusiu smegenų reaktyvumu į veido dirgiklius, nepriklausomai nuo to, kokia veido išraiška (pikta, baugi, laiminga, neutrali).
Šį susilpnėjusį nervinį veidų apdorojimą galima aptikti labai anksti (iki 200 ms nuo veido stimulų pradžios), o tai rodo, kad sunku greitai išskirti ir „sudėlioti“ atskirus veido stimulų bruožus.
Dar viena išvada yra ta, kad šis deficitas, atrodo, būdingas tik beširdiškumo psichopatijos bruožams, bet ne impulsyvumo ir (arba) nesusivaldymo ar rizikingumo ir socialiai dominuojančio elgesio bruožams, o tai rodo, kad psichopatiją reikia vertinti kaip daugialypę“, – aiškino Branchadell.
Vienas iš tyrimo privalumų yra tai, kad jame buvo naudojamos įvairios veido išraiškos ir natūralistiniai veido vaizdai, o tai pagerina rezultatų patikimumą.
Daugelyje ankstesnių tyrimų daugiausia dėmesio buvo skiriama tik baimę keliantiems veidams arba buvo naudojami pakeisti vaizdai, kurie gali nevisiškai atspindėti, kaip žmonės reaguoja į veidus realiose situacijose.
Nepaisant privalumų, reikia atsižvelgti į tam tikrus apribojimus. Imtį daugiausia sudarė bakalauro studijų studentės, o tai gali apriboti išvadų apibendrinimą. Be to, atliekant užduotį reikėjo pasyviai žiūrėti vaizdus, o ne aktyviai atpažinti emocijas, todėl lieka neaišku, kaip pastebėti smegenų skirtumai susiję su elgesiu realiose socialinėse situacijose.
„Nors pasyvaus žiūrėjimo užduotis suteikia kontroliuojamą eksperimentinį kontekstą individualiems bazinio reaktyvumo į veido stimulus skirtumams įvertinti, ji neleido įvertinti, ar pastebėtas sumažėjęs reaktyvumas į veido išraiškas apima ir elgesio lygmenį“, – sakė Branchadell.
Ateityje mokslininkai tikisi ištirti, ar šie ankstyvieji nerviniai skirtumai galėtų būti potencialūs žymenys, pagal kuriuos būtų galima atpažinti žmones, kuriems gresia socialiniai ir emociniai sunkumai, susiję su psichopatija.
Geriau suprasdami, kaip smegenys reaguoja į socialinius signalus žmonių, pasižyminčių dideliu piktybiškumu, mokslininkai galiausiai galės sukurti tikslingesnes intervencines priemones arba ankstyvojo identifikavimo įrankius.
„Pagrindinis mūsų psichofiziologinių ir elgsenos tyrimų, skirtų įvairiems emocinio apdorojimo aspektams, susijusiems su piktybiškumu, tikslas – geriau apibūdinti ir suprasti trūkumus, susijusius su šiuo psichopatijos aspektu“, – paaiškino Branchadell.
Ji taip pat pridūrė, kad ateityje norėtų „oficialiai patikrinti, ar tokios psichofiziologinės ir elgsenos priemonės galėtų būti tinkami kandidatai į neuroklinikinius vertinimus, galinčius padėti geriau suprasti biologines sistemas ir procesus, kuriais grindžiamas šis asmenybės sutrikimas“.
