Ryškiai raudonos spalvos greipfrutai jau seniai tapo neatsiejama vaisių skyriaus dalimi prekybos centruose. Sveikų pusryčių reklamose jie dažnai vaizduojami perpjauti pusiau – sultingi, blizgantys ir viliojantys. Palyginti su geltonaisiais greipfrutais, jų minkštimas yra saldesnis, švelnesnio skonio, todėl šie vaisiai išpopuliarėjo ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių.
XX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose rausvieji greipfrutai buvo neatsiejama daugelio populiarių dietų dalis. Kulinarinėse knygose netgi buvo siūloma juos pabarstyti cukrumi ir trumpai apkepinti orkaitėje, kad įgautų karamelizuotą plutelę.
Tačiau mažai kas žino, kad šiandieninių rubino spalvos greipfrutų istorija glaudžiai susijusi su radiacija.
Pats greipfrutas, kurio pavadinimas kilo dėl vaisių augimo kekėmis, primenančiomis vynuoges, atsirado visiškai atsitiktinai. XVIII amžiuje Barbadoso saloje išdygo Jamaikos saldžiojo apelsino ir Indonezijos pomelo hibridas. Ankstyvieji anglų kolonistai šį naują citrusinį vaisių pavadino „uždraustuoju vaisiumi“, nes kvapnūs auksiniai vaisiai viliojančiai kabojo vešliuose tropikų miškuose.
Manoma, kad greipfrutų paragavo ir pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas. 1750–1751 m. lankydamasis Barbadose jis apie šį vaisių netgi užsiminė savo dienoraštyje.
Pirmasis rausvasis greipfrutas buvo aptiktas 1906 metais. Tai buvo atsitiktinė mutacija tarp įprastų geltonojo minkštimo greipfrutų. Neįprasta spalva patiko augintojams, todėl jie pradėjo dauginti šiuos medžius.
Vis dėlto anuometiniai rausvieji greipfrutai nebuvo tokie patys kaip tie, kuriuos šiandien matome parduotuvių lentynose. Už rubino spalvos ir kitų vėliau išvestų greipfrutų veislių atsiradimą turime dėkoti… radiacijai.
Skamba neraminančiai, tačiau panikuoti nėra jokio pagrindo. Šiandien parduodami rubino spalvos greipfrutai nėra radioaktyvūs. Jie yra palikuonys augalų, kurių savybės kadaise buvo pakeistos naudojant jonizuojančiąją spinduliuotę. Šio populiaraus vaisiaus istorija glaudžiai persipina su įdomia, o kartais ir tragiška radiacijos tyrimų istorija.
Kaip atsirado parduotuvėse parduodami greipfrutai: istorija prasidėjo 1896 m. Bavarijoje
Šiandien parduotuvių lentynose matomų rubino spalvos greipfrutų istorija prasideda 1896 metais Bavarijoje, kai vokiečių fizikas Vilhelmas Konradas Rentgenas visiškai atsitiktinai atrado rentgeno spindulius.
Tuo metu mokslininkas eksperimentavo ieškodamas būdų, kaip naudojant elektromagnetinę energiją sukurti šviesą. Vieno bandymo metu jis išjungė laboratorijos apšvietimą ir pastebėjo silpną švytėjimą ekrane, padengtame specialia chemine medžiaga, kuris stovėjo už kelių metrų nuo eksperimento vietos.
Kadangi ekranas buvo per toli, jog galėtų atspindėti šviesą, Rentgenas suprato, kad iš jo naudojamos įrangos sklinda iki tol nežinomi, plika akimi nematomi spinduliai.
Vėlesni eksperimentai parodė, kad šie spinduliai gali prasiskverbti pro daugumą minkštųjų medžiagų, tačiau juos sustabdo tankesni objektai, pavyzdžiui, kaulai ar metalas. Taip buvo atrasti rentgeno spinduliai, kurie vos per kelerius metus iš esmės pakeitė mediciną ir tapo nepakeičiama diagnostikos priemone.
Netrukus mokslininkų dėmesį patraukė ir kitas reiškinys – nematoma energija, sklindanti iš tam tikrų cheminių elementų.
1898 metais Marija Kiuri ir Pjeras Kiuri, tyrinėdami urano rūdą – smalinę, ne tik išskyrė uraną, bet ir aptiko iki tol nežinomą cheminį elementą, kuris taip pat skleidė energiją.
Naujajam elementui jie suteikė radžio pavadinimą, o jo skleidžiamą reiškinį pavadino radioaktyvumu. Būtent šie atradimai vėliau atvėrė kelią moksliniams eksperimentams, kurie galiausiai prisidėjo ir prie naujų greipfrutų veislių sukūrimo.
Radžio bumas: nuo stebuklingos medžiagos iki mirtino pavojaus
Vos atradus radį, jis sukėlė tikrą susižavėjimo bangą. Atrodė, kad ši medžiaga pasižymi beveik stebuklingomis savybėmis, todėl buvo reklamuojama kaip priemonė gyvybingumui didinti, o radžiu praturtintas vanduo buvo pardavinėjamas kaip sveikatą stiprinantis tonikas.
Radis skleidė tiek daug energijos, kad gryna jo forma buvo pakankamai šilta ištirpdyti ledui. Sumaišytas su kitais elementais, pavyzdžiui, fosforu, jis švytėdavo žalsvai gelsva šviesa.
Dėl šios savybės radis buvo pradėtas naudoti laikrodžių ciferblatams apšviesti. Skaičius dažiusios darbuotojos kartais net nusidažydavo dantis švytinčiais dažais, kad galėtų nustebinti draugus tamsoje švytinčiomis šypsenomis.
Kai paaiškėjo tikroji radiacijos kaina
XX amžiaus pradžioje tapo akivaizdu, kad radis ir kiti radioaktyvūs elementai nėra stebuklingas vaistas nuo visų ligų. Priešingai – jie kelia didžiulį pavojų sveikatai.
Vadinamosios „radžio merginos“, dažiusios laikrodžių ciferblatus, dažnai palaižydavo teptukus, kad šie būtų smailesni, o kai kurios net dažydavo jais dantis. Dėl nuolatinio radiacijos poveikio daugelis jų susirgo sunkiomis ligomis – radiacija pažeidė kaulus, sukėlė stiprius skausmus ir tapo šimtų ankstyvų mirčių priežastimi.
Nuo radiacijos sukeltos ligos vėliau mirė ir pati Marija Kiuri. Net ir šiandien jos užrašai tebėra tokie radioaktyvūs, kad su jais galima dirbti tik naudojant specialias apsaugos priemones.
Atominės eros pradžia
Iki ketvirtojo dešimtmečio mokslininkai jau suprato, kad radiacija yra pavojinga. Tačiau tai nesustabdė bandymų išnaudoti milžinišką jos energiją.
Visas pasaulis pamatė tikrąją branduolinės energijos galią 1945 metų rugpjūtį, kai Jungtinės Valstijos numetė atomines bombas ant Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio. Šie ginklai, sukurti vykdant slaptąjį Manhatano projektą, nusinešė mažiausiai 200 tūkst. žmonių gyvybių, dauguma jų buvo civiliai.
Dar tūkstančiai žmonių patyrė sunkius radiacijos sukeltus sužalojimus, o per vėlesnius dešimtmečius daugybė nukentėjusiųjų mirė nuo vėžio ir kitų su radiacijos poveikiu susijusių ligų.
Radiacija įkvėpė net komiksų herojus
Branduolinės energijos grėsmė paliko gilų pėdsaką visuomenės sąmonėje ir persikėlė į populiariąją kultūrą.
Būtent iš baimės dėl radiacijos gimė tokie personažai kaip Godzila ir kiti garsūs japonų filmų apie milžiniškus monstrus herojai, kurių kilmė siejama su radiacijos paveiktais gyvūnais.
Komiksų pasaulyje Nerealusis Halkas savo antžmogiškas galias įgijo po gama spindulių poveikio, o Žmogus-voras – įkandus radioaktyviam vorui.
Vis dėlto po Antrojo pasaulinio karo visuomenės požiūris į branduolinius ginklus tapo labai neigiamas. Todėl XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje JAV pradėjo kampaniją „Atoms for Peace” („Atomai taikai”), kuria siekta pakeisti branduolinės energijos įvaizdį ir parodyti, kad ji gali būti naudojama taikiems, žmonijai naudingiems tikslams.
Sveiki atvykę į „gama sodus“
Programa „Atomai taikai” finansavo mokslinius tyrimus ir aprūpino ligonines, mokyklas bei kitas įstaigas branduolinių tyrimų įranga. Jos tikslas buvo rasti naudingų, o ne griaunančių branduolinės energijos panaudojimo būdų. Tarp svarstytų idėjų buvo ir šiandien sunkiai įtikėtini projektai, pavyzdžiui, siūlymas branduoliniais sprogimais pertvarkyti Aliaskos kraštovaizdį.
Vienas įdomiausių to meto projektų buvo vadinamieji „gama sodai“ – specialiai įrengti sodininkystės tyrimų centrai, kuriuose buvo tiriamas radiacijos poveikis augalams.
Paprastai tokie sodai užimdavo apie dviejų hektarų plotą. Jie būdavo įrengiami apskritimo forma, o pačiame centre buvo įrengtas iš švino apsaugotas skyrius su radioaktyviuoju šaltiniu. Aplink jį įvairios augalų rūšys buvo sodinamos tarsi pyrago riekės, o mokslininkai galėjo pakelti arba nuleisti radiacijos šaltinį ir taip tiksliai kontroliuoti apšvitos trukmę.
Kiekvieną kartą pakėlus radioaktyviąją medžiagą, augalai gaudavo nevienodą radiacijos dozę – kuo arčiau centro jie augo, tuo didesnį poveikį patirdavo.
Radiacija tiesiogiai veikia gyvų organizmų DNR – ji gali pažeisti genetinę medžiagą arba sukelti mutacijas, kurios perduodamos kitoms kartoms.
Kaip ir buvo galima tikėtis, arčiausiai radiacijos šaltinio augę augalai dažniausiai žūdavo. Šiek tiek toliau augantiems augalams dažnai išsivystydavo navikai, deformacijos ar atsirasdavo kiti augimo sutrikimai.
Tačiau dar didesniu atstumu buvo zona, kurioje radiacijos poveikis nebebuvo mirtinas. Būtent čia kartais atsirasdavo naudingų genetinių mutacijų, kurias mokslininkai galėdavo atrinkti ir toliau dauginti.
Taip gimė šiandieniniai rubino spalvos greipfrutai
Vienas sėkmingiausių tokių eksperimentų rezultatų – „Rio Red“ greipfrutas, sukurtas 1984 metais Teksaso A&M universitete.
Ši veislė išsiskyrė sodria, ryškiai rausva minkštimo spalva, buvo atsparesnė aplinkos sąlygoms ir davė gausesnį derlių nei ankstesnės greipfrutų veislės.
Šiandien „Rio Red“ sudaro apie 75 proc. visų Teksase užauginamų greipfrutų ir yra viena populiariausių šių vaisių veislių pasaulyje.
„Gama sodų“ palikimas gyvas iki šiol
Nors šiandien „gama sodai“ beveik išnyko, pati idėja niekur nedingo – ji tiesiog evoliucionavo. Šiuolaikiniai genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) taip pat kuriami keičiant augalų genetines savybes, tik tam naudojami kur kas tikslesni metodai.
Vis dėlto dar 2017 metais pasaulyje veikė bent keli „gama sodai“. Vienas žinomiausių buvo Japonijoje veikiantis Radiacinės selekcijos institutas.
Augalų savybių keitimas pasitelkiant radiaciją iš esmės tik paspartina genetinius pokyčius, kurie natūraliai gamtoje vyktų per daug ilgesnį laiką. Taip buvo išvestos ne tik naujos greipfrutų veislės, bet ir daugybė kitų žemės ūkyje svarbių augalų.
Tarp jų – mėtos, atsparios pavojingai grybelinei ligai, „Calrose“ ryžiai – šiandien populiariausia trumpagrūdžių ryžių veislė Kalifornijoje, bei „Golden Promise“ miežiai, kurie XX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose buvo itin vertinami dėl didelio derlingumo. Šios veislės miežiai iki šiol naudojami gaminant kai kuriuos brandintus škotiškus viskius.
Todėl kitą kartą parduotuvėje rinkdamiesi greipfrutus ar ragaudami taurę ilgai brandinto škotiško viskio, prisiminkite neįprastą jų istoriją. „Gama sodai“ puikiai parodo, kaip iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusiję dalykai gali būti netikėtai susieti bendru mokslo atradimu ir konkrečiu istorijos laikotarpiu.
