Gyventi ilgai ir išlikti sveikiems norėtų daugelis, todėl netrūksta patarimų, žadančių padėti prailginti gyvenimą – nuo konkrečių dietų ir maisto produktų iki sporto režimų bei įvairių „ilgaamžiškumo receptų“. Tačiau sulaukti 100-ojo gimtadienio, regis, nėra taip paprasta, kaip laikytis kelių sveikos gyvensenos taisyklių. Mokslininkai pabrėžia, kad išskirtinį ilgaamžiškumą gali lemti gerokai sudėtingesnis biologinių, socialinių ir aplinkos veiksnių derinys – o tam tikrą vaidmenį gali atlikti ir paprasčiausias atsitiktinumas.
Neseniai žurnale „Minerva Medica“ paskelbtoje mokslinės literatūros apžvalgoje tyrėjai analizavo įvairių sričių duomenis ir siekė išsiaiškinti, ar žmogaus ilgaamžiškumą iš tiesų galima reikšmingai paveikti keičiant elgesį ir laikantis tam tikrų standartizuotų gyvenimo būdo „receptų“.
Buvo vertinami demografijos, epidemiologijos, gerontologijos ir genetikos duomenys, ypatingą dėmesį skiriant žmonėms, sulaukusiems 100 metų ir daugiau.
Rezultatai parodė, kad subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas ir stiprūs socialiniai ryšiai yra siejami su ilgesniu sveiko gyvenimo laikotarpiu, mažesne ankstyvos mirties rizika ir sveikesniu senėjimu.
Tačiau šiuo metu turimų mokslinių įrodymų nepakanka teigti, kad egzistuoja konkretus elgesio ar gyvenimo būdo modelis, kuris reikšmingai nulemtų žmogaus galimybes sulaukti 100 metų.
Tyrėjų teigimu, išskirtinis ilgaamžiškumas greičiausiai yra daugelio tarpusavyje susijusių veiksnių rezultatas. Svarbios gali būti biologinės organizmo savybės, socialinės ir aplinkos sąlygos, per visą gyvenimą susiformavę gebėjimai prisitaikyti ir net atsitiktinumas.
Vieno „recepto“ sulaukti 100 metų nėra
Vienas didžiausių šiuolaikinės medicinos pasiekimų – gerokai pailgėjusi žmonių gyvenimo trukmė. Tačiau augant visuomenės susidomėjimui ilgaamžiškumu, kartu daugėja komercinių pasiūlymų ir žiniasklaidoje skleidžiamų patarimų, žadančių gyvenimą pratęsti laikantis gana paprastų taisyklių.
Dažnai teigiama, kad konkreti dieta, kalorijų ribojimas ar intensyvus fizinis aktyvumas gali padėti gyventi ilgiau. Vis dėlto epidemiologiniai ir demografiniai duomenys piešia gerokai sudėtingesnį vaizdą.
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad šimtamečiai yra itin išskirtinė savo kartos žmonių grupė. Dar įdomiau tai, kad jų gyvenimo istorijos ne visada atitinka šiandien populiarinamą „tobulo“ sveiko gyvenimo modelį.
Dalis šimtamečių gyvenime susidūrė su ekonominiais sunkumais, maitinosi taip, kaip šiandien nebūtinai rekomenduotų sveikos mitybos specialistai, ir ne visada aktyviai naudojosi prevencinės medicinos galimybėmis.
Todėl mokslininkai pabrėžia svarbų skirtumą: tai, kas padeda visuomenei apskritai gyventi ilgiau ir sveikiau, nebūtinai yra tiesioginis receptas konkrečiam žmogui sulaukti 100 metų.
Rengdami apžvalgą autoriai analizavo mokslinę literatūrą apie mitybą, fizinį aktyvumą, gyvenimo sąlygas, lyties skirtumus, psichologinį atsparumą, gyvenimo prasmės pojūtį ir genetinius bei epigenetinius veiksnius.
Taip pat buvo vertinami vadinamųjų „mėlynųjų zonų“ – Sardinijos, Okinavos, Ikarijos ir Nikojos – duomenys. Šios vietovės garsėja neįprastai didele labai garbaus amžiaus žmonių dalimi.
Sveika mityba gali padėti gyventi ilgiau, tačiau 100 metų negarantuoja
Apžvelgta mokslinė literatūra patvirtina, kad gyvenimo būdas turi didelę reikšmę žmogaus sveikatai ir savijautai. Tačiau jo poveikis pirmiausia siejamas su mažesne ligų našta ir ankstyvos mirties rizika, o ne su įrodyta galimybe peržengti žmogaus gyvenimo trukmės ribas.
Pavyzdžiui, modeliavimo tyrimai rodo, kad dar jaunystėje pradėjus maitintis sveikiau ir tokių mitybos įpročių laikantis ilgą laiką, prognozuojama gyvenimo trukmė galėtų pailgėti net maždaug 10 metų.
Tačiau nėra perspektyviųjų kohortinių tyrimų, kurie būtų parodę, kad konkrečios dietos laikymasis reikšmingai padidina tikimybę sulaukti 100 metų.
Pačių šimtamečių mitybos įpročiai taip pat labai skirtingi. Dažnai juos labiau vienija ne griežtas kalorijų ribojimas ar konkreti dieta, o tai, kad ilgą laiką buvo išvengiama nuolatinio persivalgymo.
Panaši situacija ir su fiziniu aktyvumu. Dideliuose tyrimuose vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas siejamas su maždaug 2–5 metais ilgesne vidutine gyvenimo trukme, daugiausia dėl mažesnės ankstyvos mirties ir lėtinių ligų rizikos.
Tačiau faktas, kad daugelis šimtamečių išlieka judrūs, nebūtinai reiškia, kad būtent fizinis aktyvumas leido jiems sulaukti tokio amžiaus. Pakankamas judrumas gali būti ir ilgai išlikusios geros organizmo būklės požymis.
„Mėlynųjų zonų“ gyventojų duomenys taip pat rodo, kad labai ilgai gyvenusių žmonių fizinis aktyvumas dažniausiai nebuvo paremtas intensyviomis treniruotėmis. Jų gyvenime vyravo nuolatinis, nedidelio intensyvumo judėjimas – vaikščiojimas, žemės ūkio darbai ar gyvulių priežiūra.
Svarbu gali būti net tai, kaip žvelgiame į gyvenimą
Ilgaamžiškumo istorija nesibaigia mityba ir fiziniu aktyvumu. Socialiniai bei psichologiniai veiksniai taip pat gali turėti reikšmės.
Kai kurie duomenys rodo, kad santuoka ir gyvenimas su partneriu gali būti siejami su ilgesne gyvenimo trukme, ypač tarp vyrų. Kita vertus, nemažai moterų po sutuoktinio mirties išgyvena dar kelis dešimtmečius nepatirdamos padidėjusios mirtingumo rizikos.
Skirtumų pastebima ir tarp ilgaamžiškumu garsėjančių regionų. Kai kuriuose Sardinijos kaimuose šimtamečių vyrų ir moterų skaičius yra beveik vienodas, o Nikojos regione duomenys rodo didesnį vyrų ilgaamžiškumą. Tokie skirtumai siejami su šeimos struktūra, lyčių vaidmenimis ir bendruomenės palaikymu.
Psichologiniu požiūriu optimizmas, gyvenimo prasmės pojūtis ir emocinis stabilumas gali tapti svarbiais vidiniais ištekliais, padedančiais lengviau įveikti ilgalaikį stresą ir sveikiau senti.
Svarbus ir genetinis komponentas. Apžvalgoje nurodoma, kad genetinių veiksnių indėlis į gyvenimo trukmės paveldimumą paprastai vertinamas maždaug 20–30 proc., nors naujesni modeliai, atsižvelgiant į išorines mirties priežastis ir kitus veiksnius, vidinį gyvenimo trukmės paveldimumą vertina maždaug 50 proc.
Įdomu tai, kad šimtamečiai nebūtinai turi vien „palankius“ genus. Tarp jų aptinkama ir su įvairių ligų rizika siejamų genetinių variantų. Tai leidžia manyti, kad organizme gali veikti kiti apsauginiai ar kompensaciniai mechanizmai, padedantys atsverti tam tikras genetines rizikas.
Sveikai gyventi vis tiek verta
Tyrėjų išvada nėra ta, kad mityba, sportas ar kiti sveiki įpročiai neturi reikšmės. Priešingai – turimi duomenys gana aiškiai rodo jų naudą mažinant ankstyvos mirties ir lėtinių ligų riziką bei padedant ilgiau išlikti sveikiems.
Tačiau sveikas senėjimas dar nereiškia, kad žmogus gyvens iki 100 metų.
Išskirtinio ilgaamžiškumo, pasak apžvalgos autorių, negalima paaiškinti trumpalaikėmis intervencijomis ar vienu universaliu gyvenimo būdo receptu. Tai greičiausiai yra viso gyvenimo metu besiklostančios biologinių savybių, aplinkos, socialinių sąlygų, elgesio ir atsitiktinių aplinkybių sąveikos rezultatas.
Patys autoriai taip pat ragina išvadas vertinti atsargiai. Didelė dalis žinių apie išskirtinį ilgaamžiškumą gaunama iš stebėjimo tyrimų, todėl sunku tiksliai atskirti priežastį nuo pasekmės. Ilgalaikių tyrimų, galinčių patikimai parodyti, kas konkrečiai lemia žmogaus galimybę sulaukti 100 metų, kol kas trūksta.
Tad siekti sveikesnio gyvenimo tikrai verta – tik ne todėl, kad egzistuoja garantuotas receptas sulaukti šimtojo gimtadienio. Sveika mityba, judėjimas ir geri socialiniai ryšiai pirmiausia gali padėti ilgiau išsaugoti sveikatą, o kiek metų galiausiai nugyvensime, priklauso nuo gerokai daugiau veiksnių.
