Žmonės greičiausiai negalės gyventi amžinai, tačiau ateityje vidutinė gyvenimo trukmė galėtų priartėti prie beveik 200 metų, rodo naujas tyrimas.
Tyrimo autoriai nustatė, kad net jei būtų pašalintos visos kitos senėjimo priežastys, natūraliai besikaupiantys genetiniai pokyčiai galiausiai sutrikdytų organų veiklą. Tyrime teigiama, kad įprasta žmogaus gyvenimo trukmė tokiu atveju siektų nuo 146 iki 194 metų, nors kai kurie žmonės teoriškai galėtų sulaukti ir daugiau kaip 550 metų.
Maskvos Skolkovo mokslo ir technologijų instituto mokslininkai tikisi, kad jų darbas padės geriau suprasti, kurie veiksniai lemia senėjimą ir ilgaamžiškumą bei į kuriuos verta sutelkti dėmesį siekiant prailginti žmogaus gyvenimą.
Moksliniame žurnale „NPJ Aging“ paskelbtame darbe nagrinėjamas paprastas scenarijus: jei pavyktų pašalinti visas kitas senėjimo priežastis, kurias teoriškai įmanoma pašalinti, išskyrus DNR pokyčius mūsų ląstelėse, kiek ilgai žmogus iš tikrųjų galėtų gyventi?
Mokslininkai aiškinosi, kas iš tiesų riboja žmogaus gyvenimo trukmę
Tokie genetiniai pakitimai, vadinami somatinėmis mutacijomis, nėra paveldimi, tačiau natūraliai atsiranda visą gyvenimą, ląstelėms dalijantis arba patiriant pažeidimus – nuo pat apvaisinimo momento. Kiekvieno ląstelių dalijimosi metu atsitiktinai gali atsirasti smulkių klaidų – panašiai kaip darant kopijos kopiją, o paskui dar vieną jos kopiją.
Dauguma šių pakitimų yra nekenksmingi, tačiau laikui bėgant jie kaupiasi. Jei žmogaus organizme susidaro tam tikras nepalankus mutacijų derinys, jis gali sutrikdyti ląstelių veiklą ir net paskatinti vėžio vystymąsi. Tokius DNR pokyčius pašalinti labai sudėtinga, o jų poveikis organizmui vis dar nėra iki galo suprastas.
Mūsų ląstelės geba apsisaugoti nuo tokių pokyčių regeneruodamos ir taisydamos pažeidimus. Tokie organai kaip kepenys ar plaučiai gali beveik neribotai atnaujinti savo ląsteles. Tačiau širdies ir smegenų ląstelės atsikuria gerokai sunkiau, todėl jos yra kur kas jautresnės somatinių mutacijų daromai žalai.
Būtent ilgainiui besikaupiantys šių gyvybiškai svarbių organų pažeidimai, mokslininkų teigimu, ir nubrėžia žmogaus gyvenimo trukmės ribą. Galiausiai žala tampa pernelyg didelė, todėl širdis arba smegenys nebegali tinkamai funkcionuoti.
Šis tyrimas pateikia vieną iš galimų paaiškinimų, kaip sensta žmogaus organizmas, tačiau mokslininkai pripažįsta, kad dar daug kas lieka nežinoma. Jie pažymi, jog nevertino, kaip skirtingi organai gali veikti vieni kitus. Tai veikiau matematinis vieno senėjimo mechanizmo įvertinimas, tačiau autoriai tikisi, kad jis gali tapti pagrindu svarbiems ateities atradimams.
Somatinės mutacijos gali tapti pagrindine žmogaus gyvenimo trukmės riba
„Galiausiai kitų pagrindinių senėjimo veiksnių įtraukimas galėtų padėti sukurti išsamią senėjimo teoriją. Tam reikėtų koordinuoto daugelio mokslinių grupių darbo – tai sudėtinga, tačiau artimiausioje ateityje vis labiau įgyvendinama perspektyva“, – teigiama tyrime.
Birmingamo universiteto Uždegimo ir senėjimo instituto molekulinės biogerontologijos profesorius Joao Pedro de Magalhaesas teigė, kad šiame tyrime atliktas matematinis modeliavimas yra „įdomus, tačiau paremtas keliomis spekuliatyviomis prielaidomis“.
„Bet koks didžiausios žmogaus gyvenimo trukmės įvertinimas, paremtas vien somatinėmis mutacijomis, yra labai spekuliatyvus, nes jame nagrinėjamas tik vienas galimas senėjimo mechanizmas“, – sakė jis.
Kiti mokslininkai ragina neapsiriboti viena senėjimo teorija
Paties J. P. de Magalhaeso tyrimai leidžia kelti prielaidą, kad senėjimą gali lemti ne molekuliniai pažeidimai, pavyzdžiui, mutacijos, o tai, kaip yra užprogramuotos mūsų ląstelės.
„Kitaip tariant, senėjimas yra informacijos, o ne nusidėvėjimo problema“, – teigė profesorius.
Jo nuomone, ląstelių perprogramavimas ateityje galėtų leisti žmonėms gyventi ne iki 200, o net iki 20 tūkst. metų.
Tačiau, kaip ir Rusijos mokslininkai, jis pabrėžia, kad iki tokių išvadų dar laukia ilgas kelias.
„Svarbiausia yra tai, kad turime geriau suprasti, kodėl senstame“, – pažymėjo jis.
Nors mokslininkų skaičiavimai leidžia manyti, kad teorinė žmogaus gyvenimo trukmės riba gali būti gerokai didesnė nei šiandien, jie pabrėžia, jog tai kol kas tėra matematinis modelis, paremtas vienu iš galimų senėjimo mechanizmų. Norint tiksliau suprasti, kas iš tiesų lemia žmogaus senėjimą ir ar ateityje bus įmanoma reikšmingai pailginti žmogaus gyvenimo trukmę ir padidinti ilgaamžiškumą, reikės dar daugybės mokslinių tyrimų.
