Prie vakarinės Indijos pakrantės aptiktos liekanos, kurios, daugelio manymu, gali priklausyti prarastai senovės civilizacijai.
Khambhato įlankoje (anksčiau vadintoje Kambėjaus įlanka), 36 metrų gylyje, buvo aptiktas milžiniškas, miestą primenantis darinys, besidriekiantis daugiau kaip 8 kilometrus į ilgį ir 3 kilometrus į plotį.
Labiausiai intriguoja tai, kad šis atradimas, kurį 2000 metų gruodį padarė Indijos nacionalinis vandenynų technologijų institutas (NIOT), gali pakeisti mūsų supratimą apie žmonijos istoriją.
Tačiau net ir praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po šio reikšmingo atradimo, ekspertai vis dar nesutaria dėl archeologinės vietovės, pavadintos Khambhato įlankos kultūriniu kompleksu (GKCC), amžiaus ir reikšmės.
Miestą primenančius darinius NIOT mokslininkai aptiko atsitiktinai, atlikdami įprastus vandens taršos tyrimus šiame regione.
Naudodami sonaro technologiją, tyrėjai jūros dugne užfiksavo milžiniškas geometrines struktūras.
Iš šios vietovės iškelta keramikos dirbinių, karoliukų, skulptūrų, sienų fragmentų, taip pat žmonių kaulų ir dantų. Kaip tuo metu BBC News pranešė, radioaktyviosios anglies datavimo metodas parodė, kad radiniams gali būti beveik 9500 metų.
Civilizacija, senesnė už Indo slėnio kultūrą?
2001 metų gegužės 19 dieną pristatydamas atradimą, tuometinis Indijos mokslo ir technologijų ministras Murli Manoharas Joshi pareiškė, kad griuvėsiai priklauso senovės civilizacijai.
Pasak jo, ši civilizacija galėjo būti dar senesnė už bronzos amžiaus Indo slėnio civilizaciją, dar vadinamą Harapos civilizacija. Iki tol ji buvo laikoma seniausia žinoma Indijos subkontinento miestų kultūra ir viena iš trijų ankstyviausių pasaulio civilizacijų kartu su Mesopotamija ir senovės Egiptu.
Kitaip tariant, atrodė, kad šis atradimas gali iš esmės pakeisti mūsų požiūrį į senovės pasaulį.
„Dešimtmečius archeologai ginčijosi dėl paslaptingosios Harapos (Indo slėnio) civilizacijos, klestėjusios dabartinio Pakistano ir šiaurės vakarų Indijos teritorijose maždaug nuo 3000 metų prieš Kristų, kilmės.
Dabar [mūsų naujieji atradimai] leidžia manyti, kad Harapos civilizacijos žmonės buvo kilę iš pažangios protėvių kultūros, klestėjusios paskutinio ledynmečio pabaigoje, kuri vėliau, dar prieš prasidedant „istorijai“, buvo užlieta kylančio jūros lygio.
Buvo visuotinai manoma, kad gerai organizuota civilizacija negalėjo egzistuoti anksčiau nei prieš 5500 metų [iki dabarties]. Daugelis nenorėjo pripažinti, kad daugelyje senovinių religinių raštų minimi mitai apie potvynius galėjo turėti bent dalelę tiesos“, – leidinyje „Archaeology Online“ rašė tuo metu NIOT mokslininkų grupės geologiniams tyrimams vadovavęs Badrinaryanas Badrinaryanas.
Vis dėlto mokslininkas tvirtino, kad jo ir kolegų atradimas „aiškiai įrodė, jog egzistavo senovės civilizacija, kurią užliejo jūra“.
Tačiau, pasak jo, „konservatyviems archeologams buvo sunku pripažinti“, kad šiuolaikiniai moksliniai metodai leido padaryti tokį reikšmingą atradimą.
„Iš pradžių, kai buvo parodyti šoninio skenavimo sonaru gauti povandeninių struktūrų vaizdai, kai kurie tai pavadino kompiuterinės programinės įrangos magija. Kai buvo surinkta ir parodyta šimtai artefaktų, jie pareiškė, kad juos galėjo atnešti senovinė upė!“, – prisiminė Badrinaryanas.
„Buvo atlikti išsamūs moksliniai tyrimai, siekiant įrodyti, kad artefaktai yra savo pirminėje radimo vietoje.
Kritika paskatino mus pasitelkti moderniausias pasaulyje prieinamas technologijas ir mokslines metodikas, kurios visiškai patvirtino mūsų išvadas, o rezultatai buvo paskelbti moksliniuose straipsniuose pripažintuose tarptautiniuose mokslo žurnaluose“, – tęsė jis, pabrėždamas savo komandos atliktų tyrimų kruopštumą.
Mokslininkai nesutaria dėl povandeninių struktūrų kilmės
Iš tiesų kiti ekspertai patvirtino bent dalį tyrėjų padarytų išvadų.
2002 metais leidiniui „Frontline“ kalbėjęs Indijos valstybės tarnautojas ir vienas žymiausių šalies senovinio Indo rašto specialistų Iravathamas Mahadevanas pripažino, kad sonaro nuotraukose matomos struktūros greičiausiai buvo sukurtos žmonių.
„Pirmiausia matome daugybę kvadratų, kuriuos [Badrinaryanas ir jo kolegos mokslininkai] interpretuoja kaip gyvenvietę, išdėstytą pagal tinklinį planą“, – sakė jis.
Nors Mahadevanas pripažino nesantis archeologijos specialistas, jo teigimu, tokios struktūros vargu ar galėjo susiformuoti natūraliai.
„Nesu archeologas, juo labiau povandeninės archeologijos specialistas. Labai sunku įsivaizduoti, kad gamtoje savaime galėtų atsirasti kelis kilometrus besidriekianti kvadratinių pamatų aikštelių seka su tinklinėmis struktūromis.“
Mokslininko dėmesį atkreipė ir dar vienas darinys, kuris, jo manymu, buvo sukurtas žmogaus.
„Be to, yra ilga stačiakampė struktūra su kažkuo, kas primena žemyn vedančius laiptus, ir ji akivaizdžiai sukurta žmogaus.“
Vis dėlto kalbėdami apie daugelį artefaktų, įskaitant brangakmenius, Mahadevanas ir kiti ekspertai sutinka, kad juos į šią vietą galėjo atplukdyti vanduo iš kitur.
Bene daugiausia ginčų sukėlęs „įrodymas“ buvo vienintelis medienos gabalas.
Radioaktyviosios anglies datavimo metodu nustatyta, kad jam apie 9500 metų. Daugelis ekspertų šį rezultatą panaudojo visos archeologinės vietovės amžiui nustatyti.
Tačiau kitas Indo civilizacijos specialistas, Helsinkio universiteto mokslininkas Asko Parpola, atkreipė dėmesį, kad pirmiausia būtina atsakyti į kelis esminius klausimus.
„Pirma, ar po vandeniu rastos medienos amžių galima susieti su pačios archeologinės vietovės senumu? Antra, ar šio vienintelio įrodymo pakanka išvadai apie vietovės senumą padaryti? Trečia, ar povandeninė archeologinė vietovė yra pakankamai patikimas kontekstas jos amžiui nustatyti?“, – atskirame interviu „Frontline“ svarstė jis.
Mokslininkas taip pat kėlė klausimų dėl taikomų datavimo metodų patikimumo.
„Ar radioaktyviosios anglies datavimo metodas (naudojamas šiuo atveju) ir termoliuminescencinis datavimas (kurį ketinama taikyti šioje vietoje rastai keramikai) gali patikimai nustatyti senovinių radinių amžių?“
Nors kai kurie radiniai jam pasirodė įdomūs, mokslininkas neatmetė galimybės, kad dalis jų galėjo susiformuoti natūraliai.
„Mačiau įdomių radinių, kurie, regis, aptinkami tik šioje vietoje, o ne aplinkinėse teritorijose. Tačiau šios vietovės problema ta, kad čia labai stipriai veikia potvyniai ir atoslūgiai, o smėlis nuolat juda.
Todėl, kai čia randame plokščių objektų, man atrodo visiškai įmanoma, kad juos suplokštino smėlio poveikis – smėlio sukelta erozija.
Net ir skylės akmenyse, kuriuos radome šioje vietovėje, nebūtinai atsirado žmonėms juos gręžiant. Plokščias objektas galėjo įstrigti ant akmens ir dėl vandens judėjimo (srovių) pradėti suktis. Taigi šios skylės galėjo susidaryti natūraliai“, – teigė Parpola.
Atradimas, galintis pakeisti žmonijos istorijos chronologiją
Nepaisant tokių mokslininkų kaip Parpola ir Mahadevanas skepticizmo, daugelis šio atradimo entuziastų jį sutiko su didžiuliu susižavėjimu.
Prieštaringai vertinamas dokumentinių filmų kūrėjas Grahamas Hancockas BBC News tvirtino, kad įrodymai yra įtikinami.
„[Okeanografai] nustatė, kad jie turi reikalą su dviem dideliais blokais struktūrų, kurios, regis, yra sukurtos žmogaus.
Tokio masto miestų archeologiniuose duomenyse neaptinkama iki maždaug prieš 4500 metų, kai Mesopotamijoje pradėjo atsirasti pirmieji dideli miestai.
Nieko panašaus į Kambėjaus povandeninių miestų mastą nėra žinoma. Pirmuosius istorinio laikotarpio miestus nuo šių miestų skiria toks pat didelis laiko tarpas, koks mus šiandien skiria nuo Egipto piramidžių“, – sakė jis.
Hancockas pabrėžė, kad šis atradimas gali iš esmės sujaukti dabartinę istorijos chronologiją.
„Šis atradimas kelia milžinišką chronologinę problemą“, – sakė jis. „Tai reiškia, kad visą civilizacijos ištakų modelį, kuriuo iki šiol rėmėsi archeologai, teks kurti iš naujo nuo pat pradžių.“
Vis dėlto Britų muziejaus archeologas Justinas Morrisas teigė, kad prieš kategoriškai priskiriant šią vietovę 9000 metų senumo bendruomenei būtina atlikti gerokai daugiau tyrimų.
„Kultūriniu požiūriu toje pasaulio dalyje iki maždaug 2500 metų prieš Kristų civilizacijų nebuvo. Iki tol ten daugiausia egzistavo nedidelės kaimų gyvenvietės“, – taip pat BBC News sakė jis.
Morrisas atkreipė dėmesį ir į tai, kad radioaktyviosios anglies C14 datavimo metodas, kuriuo buvo nustatytas daugelio šioje vietovėje rastų artefaktų amžius, nėra visiškai patikimas.
Paslaptis, kuri vis dar neįminta
Net ir praėjus 23 metams nuo atradimo, galutinės išvados vis dar nebuvo padarytos.
Iš dalies taip yra todėl, kad tyrinėti šią vietovę itin sudėtinga dėl pavojingų vandenų, stiprių srovių ir atgalinių bangų sukeltų srovių.
Vis dėlto Joshi ir kiti mokslininkai tvirtino, kad tiesa privalo būti išaiškinta.
„Turime išsiaiškinti, kas tuomet įvyko“, – sakė jis. „Kur ir kaip ši civilizacija išnyko.“
