Atrodo, kad kai kurie žmonės yra įsitikinę, jog jie efektyviausiai dirba po vidurnakčio. Ir taip teigia ne vienas garsus žmogus.
Pavyzdžiui, 2022 m. Elonas Muskas save apibūdino kaip „pakankamai naktinį“, einantį miegoti apie 3 val. nakties ir atsikeliantį 9 val. ryto.
Tuo tarpu JAV prezidentas Donaldas Trumpas sako, kad per naktį miega apie 4-5 valandas.
„Aš mažai miegu. Manau, kad daugelis žmonių, kuriems patinka tai, ką jie daro, mažai miega. Ir kol kas viskas gerai.“, – sakė D. Trumpas vasario mėnesį duotame interviu.
Per visą istoriją taip pat matėme ne vieną naktinę pelėdą, kurios teigė, kad tiesiog taip yra sutvertos, pvz., britų politikas ir buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis, amerikiečių rašytoja Toni Morrison, dainininkas Prince’as ir daugybė šiuolaikinių verslininkų.
Tačiau kas būtų, jei pasakytume, jog neurobiologijos mokslas rodo, kad vėlai miegoti einantys žmonės dažniau kenčia nuo depresijos, elgiasi mažiau dėmesingai ir net daug dažniau piktnaudžiauja alkoholiu nei jų anksti atsikėlę, geriau išsimiegoję bendraamžiai?
Kas nutinka naktinėms pelėdoms?
Žurnale „PLOS One“ neurologijos dėstytojas Simonas Evansas iš Surėjaus universiteto Jungtinėje Karalystėje, kurio pagrindinis mokslinių tyrimų objektas yra „smegenų vaizdavimo metodų naudojimas siekiant ištirti veiksnius, turinčius įtakos kognityviniams pokyčiams per visą gyvenimą“, teigia, kad jis ir jo kolegos tyrė 546 universiteto studentų miego įpročius.
Jie nustatė ryšį tarp žmonių, turinčių „vakaro chronotipus“, t. y. naktinių pelėdų, ir prastesnės miego kokybės, aukštesnio depresijos lygio, dažnesnio alkoholio vartojimo ir mažesnio dėmesingumo.
Tyrimo imtis apsiribojo kolegijos amžiaus studentais. Tačiau tyrėjai teigia, kad tai yra demografinė grupė, kurią reikia ištirti, o rezultatai, atrodo, gali būti tipiški ir kitoms amžiaus grupėms bei visuomenės sluoksniams.
„Kadangi daugelis jaunų suaugusiųjų susiduria su prasta psichikos sveikata, šie tyrimo rezultatai yra ypač svarbūs.
Daugelis jaunų suaugusiųjų yra linkę vėlai užmigti, o rezultatai rodo, kaip būtų galima įgyvendinti intervencines priemones, kad sumažėtų jų depresijos rizika“, – rašė S. Evansas ir jo kolegos.
Dvi medalio pusės
Tačiau vertėtų pripažinti kai ką labai svarbaus: abi medalio pusės gali būti teisingos:
- Gali būti 100 proc. tiesa, kad naktinės pelėdos yra labiau linkusios į tokias neigiamas psichikos sveikatos būsenas, kokias įvardija Evansas ir jo kolegos.
- Taip pat gali būti tiesa, kad kai kurie žmonės, kurių chronotipas yra vakarinis, iš tiesų geriau funkcionuoja vidury nakties – galbūt dėl to, kad tuo metu jiems lengviau susikaupti, o gal dėl to, kad tuo metu pasaulyje yra mažiau blaškančių veiksnių.
Gera žinia ta, kad kiti tyrimai rodo, jog vakarinio chronotipo žmonės gali įveikti savo polinkį būti naktinėmis pelėdomis.
Praėjusiais metais Stanfordo universiteto mokslininkai apklausė 73 880 suaugusiųjų, siekdami nustatyti, ar žmonių chronotipai (vakarinis ar rytinis) sutampa su tuo, kada jie iš tikrųjų miega.
Galutinis rezultatas: panašiai kaip ir Evanso tyrime, naktinės pelėdos turėjo daugiau psichikos sveikatos problemų.
Tačiau jie nustatė, kad „vakarinio tipo“ žmonės, kurie priverčia save eiti anksti miegoti, yra antros geriausios psichikos sveikatos grupės atstovai – antri po „rytinių“, kurie vis tiek norėjo eiti anksti miegoti.
Sveiki įpročiai
Anot tyrimo vadovo, „blogiausias scenarijus neabejotinai yra tas, kad naktinėtojai užsibūna iki vėlumos“.
„Aš pagalvojau, kad pabandykime tai paneigti, nes tai neturi jokios prasmės. Šešis mėnesius bandėme tai paneigti, bet nepavyko“, – teigė Evansas.
Galbūt svarbiausia būti tikslingam ir sugebėti save kontroliuoti – leisti sau laisvai dirbti vėlai vakare, jei to norite, bet stebėti, ką darote su tuo laiku ir kaip tai jus veikia.
Tačiau jei pastebėjote, kad užsibuvę iki vėlumos jaučiate neigiamą poveikį, pavyzdžiui, depresiją, sumažėjusį dėmesingumą ar net besaikį alkoholio vartojimą, stenkitės atsisakyti šio įpročio ir bent kurį laiką pabandykite eiti miegoti anksčiau.
