Zebrinėms danijoms patinka tyrinėti naujus objektus. Raištinės gyvatės geba atskirti savo kvapą nuo kitų. Aštuonkojai ieško būdų sumažinti skausmą, o vaisinės muselės geriausiai miega šalia saviškių.
Mokslininkai teigia, kad visa tai yra gyvūnų sąmoningumo požymiai, rodantys, kad gyvūnai – nuo labradoro retriverių iki sepijų ir šokinėjančių vorų – turi kur kas sudėtingesnius jausmus, nei mes iki šiol manėme.
Jie taip pat teigia, kad gyvūnų gyvenimas susijęs ne tik su reagavimu į skausmą. Be to, gyvūnai randa džiaugsmo ir kasdienėse patirtyse.
Siekiama, kad gyvūnų sąmonė būtų labiau pripažįstama
„Gyvūnai mokosi įvairių dalykų, bendrauja su mumis, mato daiktus, užuodžia kvapus ir į juos reaguoja.
Jie nori maisto, prisiglausti arba vaikytis kamuolį, ir apie šiuos norus mums praneša pakeldami tuščią šuns dubenėlį bei jį numesdami ar net paspausdami mygtukus“, – sako daktarė Kristin Andrews, Jorko universiteto Toronte profesorė ir gyvūnų proto tyrinėtoja.
Andrews kartu su Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos filosofijos profesoriumi Jonathanu Birchu bei filosofijos ir etikos tyrinėtoju Jeffu Sebo neseniai parašė esė, kuriame pasisakė už didesnį gyvūnų sąmonės pripažinimą.
Ji buvo paskelbta 2024 m. Niujorko deklaracijos dėl gyvūnų sąmonės, kurią pasirašė daugiau nei 500 mokslininkų ir tyrėjų, pasirodymo proga.
Abiejuose dokumentuose teigiama, kad gyvūnai nėra tik nemąstantys dronai, bet turi turtingą gyvenimą, kurį mes dar tik pradedame suprasti. Jų teigimu, šios žinios gali padėti ne tik pagerinti mūsų santykius su gyvūnais ir elgesį su jais, bet ir padėti mums iš esmės suprasti mūsų pačių žmogiškąją sąmonę.
Ką reiškia, kad gyvūnas turi sąmonę?
Paprasčiausiai sąmonė gali reikšti, kad gyvūnas yra budrus, o ne miegantis, arba kad jis suvokia save arba žino save.
„Šiame kontekste turime omenyje fenomenalią sąmonę. Jūs galite turėti jausmus ir jutiminį suvokimą, pavyzdžiui, matyti spalvą ar girdėti garsą.
Arba turite veiksmingų patirčių, pavyzdžiui, galite jausti malonumą, skausmą, laimę ar kančią“, – sako daktaras Sebo, Niujorko universiteto Aplinkos studijų departamento profesorius.
Taigi mokslininkai nurodo pavyzdžius iš visos gyvūnų karalystės, kai gyvūnai siekia džiaugsmo, vengia skausmo ir rodo smalsumą. Pavyzdžiui, 2022 m. atliktas kamanių tyrimas parodė, kad jos žaisdamos ritinėjo medinius kamuoliukus.
Kamanės ritinėjo kamuoliukus ne todėl, kad praktikavo elgesį, kuris būtų naudingas ateityje, ar kaip būdą privilioti partnerį. Jos žaidė su mediniais kamuoliukais „be streso“, paaiškino Londono Karalienės Marijos universiteto Biologijos ir elgesio mokslų mokyklos tyrėjai. Pats kamuoliuko riedėjimas buvo džiaugsminga patirtis, kuri pati savaime teikė pasitenkinimą.
Kita vertus, buvo atlikta nemažai tyrimų su vėžiais, kuriuose buvo nagrinėjamas nerimas. Vėžiams paprastai patinka tyrinėti tamsias vietas, o šviesiųjų jie bijo. Šis baimingumas padidėjo, kai tyrėjai juos išgąsdino.
Tuomet mokslininkai davė gyvūnams benzodiazepinų – vaistų nuo nerimo, dažnai skiriamų žmonėms, – ir vėžiai staiga ėmė daug mieliau vaikščioti po šviesias vietas. Vaistai sumažino jų nerimo lygį, todėl pasikeitė jų suvokimas, kas yra saugu, o kas ne.
Kodėl gyvūnų sąmonės supratimas yra toks svarbus?
Supratimas, kad gyvūnai turi sąmonę, svarbus iš dalies todėl, kad verčia mus iš naujo apmąstyti, kas yra etiškas elgesys su gyvūnais, sako Sebo. Šis apmąstymas galiausiai galėtų paskatinti „tam tikrą gyvūnų gerovės apsaugą“.
Andrews nuomone, tai neapsiriboja pagrindine mintimi, ar turėtume, ar neturėtume valgyti gyvūnus. Ji susijusi su svarbesne idėja, kaip mes elgiamės su sąmoninga gyvybe.
„Budizmas pripažįsta, kad gyvūnas paaukojo savo gyvybę dėl jūsų, o islamo tradicija pripažįsta, kad kai žudote gyvūną, turėtumėte jį nužudyti taip, kad kuo mažiau pakenktumėte“, – sako ji.
Ji taip pat pridūrė, kad „visame pasaulyje turime būdų, kuriais pripažįstama, kad gyvūnai yra itin sąmoningi ir leidžia mums gyventi taip, kad jaustumėmės gerai.“
Gyvūnai kur kas labiau rūpinasi savimi ir kitais
Tačiau tyrinėdami, kaip gyvūnai patiria tokius jausmus, kaip džiaugsmas ir skausmas, taip pat galime giliau pažvelgti į savo pačių sąmonę, sako Andrews.
Pirmiausia ji pradeda nuo to, kad išnagrinėja, kam reikalinga sąmonė. Kodėl, tarkime, šokinėjantis voras evoliucionavo su sąmone?
Atsakymas į šį klausimą siekia daug toliau nei patys šokinėjantys vorai, nes jei sąmonė egzistuoja juose, vadinasi, ji turėjo egzistuoti ir ankstyviausiose gyvybės formose.
Jei grįšite pakankamai toli atgal, pasieksite trilobitus – dabar jau išnykusius jūrinius nariuotakojus, kurie gyveno šimtus milijonų metų.
„Jei darytume išvadą, kad trilobitai buvo sąmoningi, ko jiems reikėjo? Dėl ko sąmonė būtų vertinga?“, – klausia Andrews.
Kambro sprogimo metu trilobitams reikėjo gebėti suprasti, kaip išlikti kartu. Vieni jie greitai būtų žuvę. Kartu jie turėjo daugiau galimybių išgyventi. Taigi jie galėjo išsiugdyti tam tikrą ankstyvą sąmoningumo jausmą, kaip išlaikyti grupes kartu.
„Pirmasis būdas tai išspręsti – galvoti apie kitas būtybes. Jūs jaučiatės blogai, kai esate vieni, ir jaučiatės gerai, kai esate kartu, ir tai privers individus vėl susitelkti“, – daro prielaidą Andrews.
Tai mus moko, kad evoliucinės sąmonės – net ir mūsų – šaknys yra buvimas kartu bendruomenėje.
„Meilė ir rūpestis kitais yra tai, ką mums suteikia sąmonė. Žmonėms ji pabrėžia, kokie svarbūs esame vieni kitiems, taip pat ir naminiams gyvūnams“, – sako ji.
Andrews pabrėžia, kad tai yra hipotezė. Kaip ir bet kokiose diskusijose apie sąmonę, ypač gyvūnų, neįmanoma tiksliai žinoti atsakymo. Tačiau, pasak jos ir kitų autorių, įvairūs tyrimai rodo, kad gyvūnai kur kas labiau rūpinasi savimi ir kitais, nei mes įsivaizduojame.
