Labradoro retriverius tyrę mokslininkai nustatė kelis genus, susijusius su šunų nutukimu, ir įrodė, kad šie genai taip pat yra susiję ir su žmonių nutukimu.
Mokslinio tyrimo rezultatai
Žurnale „Science“ paskelbtame straipsnyje tyrėjų komanda nustatė, kad šunų genas, labiausiai susijęs su labradorų nutukimu, vadinasi DENND1B. Žmonės taip pat turi šį geną.
Nustatyta, kad DENND1B tiesiogiai veikia smegenų kelią, atsakingą už energijos balanso reguliavimą organizme, vadinamą leptino melanokortino keliu.
Dar keturi genai, susiję su šunų nutukimu, tačiau darantys mažesnį poveikį nei DENND1B, taip pat buvo tiesiogiai susieti su žmonių genais.
„Šis naujausias atradimas rodo, kad labradorai, norėdami išvengti nutukimo, turi įveikti didelę genetinę kliūtį, kuri gali būti būdinga ir žmonėms“, – teigė viena iš tyrimo autorių Dr. Caroline Gorvin.
Kembridžo universiteto Fiziologijos, vystymosi ir neuromokslų katedros darbuotoja Natalie Wallis, viena iš pirmųjų ataskaitos autorių, sakė, kad jie nustatė, jog „šunys, kuriems būdinga didelė genetinė nutukimo rizika, labiau domisi maistu”.
„Išmatavome, kiek šunys prašė šeimininkų maisto ir ar jie buvo išrankūs. Didelę genetinę nutukimo riziką turintys šunys turėjo didesnio apetito požymių, kaip tai buvo nustatyta ir žmonėms, turintiems didelę genetinę nutukimo riziką“, – teigė N. Wallis.
Griežta dieta ir fizinio aktyvumo režimas
Tyrimo metu nustatyta, kad šeimininkai, griežtai kontroliuojantys savo šunų mitybą ir fizinį aktyvumą, sugebėjo apsaugoti nuo nutukimo net ir didelę genetinę riziką turinčius šunis, tačiau tam reikėjo daug daugiau dėmesio ir pastangų.
Panašiai ir žmonės, turintys didelę genetinę riziką nutukti, nebūtinai nutuks, jei laikysis griežtos dietos ir fizinio aktyvumo režimo – tačiau jie labiau linkę priaugti svorio.
Kaip ir žmonių nutukimo atveju, nė vienas genas nelemia šunų polinkio į nutukimą; daugybės genetinių variantų bendras poveikis lemia, ar šunys turi didelę, ar mažą riziką.
„Šunų tyrimas parodė mums kai ką labai svarbaus: lieknų šunų savininkai nėra moraliai pranašesni. Tas pats pasakytina ir apie lieknus žmones.
Jei turite didelę genetinę nutukimo riziką, tuomet, kai yra daug maisto, esate linkę persivalgyti ir priaugti svorio, nebent dedate daug pastangų, kad to nedarytumėte“, – teigė tyrimui vadovavusi Kembridžo universiteto mokslininkė Dr. Eleanora Raffan.
Ji taip pat pasakojo, kad tirdami šunis jie galėjo „įvertinti jų potraukį maistui atskirai nuo to, kaip šeimininkai kontroliuoja šuns mitybą ir fizinį aktyvumą“.
„Atliekant tyrimus su žmonėmis, sunkiau ištirti, kaip genetiškai nulemtas apetitas reikalauja didesnių valios pastangų, kad išliktume liekni, nes abu šie veiksniai veikia vieną žmogų“, – sakė Raffan.
Godumo balas
Tyrėjai pasitelkė šeimininkus su šunimis, kuriems išmatavo kūno riebalus, įvertino „godumą“ ir paėmė seilių mėginį DNR tyrimui. Tada jie išanalizavo kiekvieno šuns genetiką.
Palyginę šuns nutukimo būklę su jo DNR, jie galėjo nustatyti genus, susijusius su šunų nutukimu.
Šunys, turintys genetinį variantą, labiausiai susijusį su nutukimu (DENND1B), turėjo maždaug 8 % daugiau riebalų nei tie, kurie jo neturėjo.
Tada komanda ištyrė, ar nustatyti genai yra susiję su žmonių nutukimu. Jie išnagrinėjo ir didelius populiacijos tyrimus, ir pacientų, sergančių sunkiu ankstyvuoju nutukimu, kohortas, kuriose, kaip įtariama, pavieniai genetiniai pokyčiai gali lemti svorio padidėjimą.
Tyrėjai teigia, kad šeimininkai gali išblaškyti savo šunis nuo nuolatinio alkio paskirstydami kiekvieną dienos maisto davinį, pavyzdžiui, naudodami galvosūkių šėryklas arba išbarstydami maistą po sodą, kad maisto ėdimas užtruktų ilgiau, arba parinkdami augintiniui priimtinesnę maistinių medžiagų sudėtį.
Raffan teigimu, „šis darbas rodo, kad šunys genetiškai panašūs į žmones“.
Ji taip pat pridūrė, kad tyrinėdami šunis jie turėjo „pagrindo sutelkti dėmesį į šį konkretų geną, o tai leido padaryti didelę pažangą siekiant suprasti, kaip mūsų pačių smegenys kontroliuoja mūsų valgymo elgseną ir energijos vartojimą“.
