Jau daugelį metų astronomai svarsto, ar šaltoje tamsoje už Neptūno nesislepia dar viena milžiniška planeta. Iš pirmo žvilgsnio tokia mintis gali atrodyti keista, juk astronomai jau atrado tūkstančius planetų, skriejančių aplink kitas žvaigždes, kartais net už tūkstančių šviesmečių nuo mūsų. Tačiau Saulės sistema yra milžiniška, o jos pakraščiuose taip trūksta šviesos, kad aptikti planetą ten iš tiesų sunkiau nei tolimose žvaigždžių sistemose.
Vis dėlto tam tikrų požymių sunku nepaisyti. Kelių itin tolimų Saulės sistemos objektų orbitos yra neįprastai pasvirusios ir, regis, susitelkusios tam tikroje erdvės dalyje. Atrodo, tarsi nematoma planeta savo gravitacija pamažu keistų jų judėjimą. Šis hipotetinis pasaulis buvo pavadintas Devintąja planeta.
Dabar astronomai galbūt aptiko pirmąją tiesioginę užuominą, kad ten iš tiesų kažkas yra.
Tyrėjai, nagrinėdami prieš kelis dešimtmečius atliktų infraraudonųjų spindulių stebėjimų duomenis, aptiko blankų objektą, kurio padėtis danguje per 23 metus tarp dviejų stebėjimų, regis, pasikeitė. Jo ryškumas ir lėtas judėjimas atitinka tai, ko mokslininkai tikėtųsi iš didelės planetos, esančios šimtus kartų toliau nuo Saulės nei Žemė.
Tyrėjai pabrėžia, kad Devintosios planetos jie dar neatrado – bent jau ne taip, kad būtų galima tai neabejotinai patvirtinti. Tačiau, kaip rodo paskelbtas tyrimas, iš milijonų infraraudonųjų spindulių šaltinių mokslininkai atrinko vieną perspektyviausią kandidatą.
Devintosios planetos paieškos
Atrasti Devintąją planetą nebūtų tas pats, kas pro teleskopą pamatyti Jupiterį.
Jeigu ši planeta egzistuoja už šimtų astronominių vienetų nuo Saulės, ją pasiektų labai mažai saulės šviesos, todėl ir Žemės link jos atsispindėtų itin nedaug. Vienas astronominis vienetas yra vidutinis atstumas tarp Žemės ir Saulės. Dėl tokio didžiulio nuotolio planeta regimojoje šviesoje būtų nepaprastai blanki.
Būtent todėl naudingi infraraudonieji spinduliai. Planeta taip pat skleidžia šilumą, o jos šiluminė infraraudonoji spinduliuotė didėjant atstumui silpnėja lėčiau nei atsispindėjusi Saulės šviesa. Dėl šios priežasties ankstesnėse paieškose buvo naudojami kosminiai aparatai, tyrinėję dangų žmogaus akiai nematomų bangų diapazone.
Taivano nacionalinio Tsing Hua universiteto mokslininkas Terry Long Phanas su kolegomis palygino dviejų tokių kosminių misijų stebėjimų duomenis.
1983 metais dangų tyrinėjo infraraudonųjų spindulių astronominis palydovas IRAS (angl. Infrared Astronomical Satellite). Japonijos kosminis aparatas AKARI panašią infraraudonųjų spindulių dangaus apžvalgą atliko 2006 ir 2007 metais.
23 metų tarpas tarp stebėjimų suteikė tyrėjams ypač ilgą laikotarpį judėjimui palyginti. Labai tolima planeta, stebima kelias naktis iš eilės, gali atrodyti beveik nejudanti, tačiau per kelis dešimtmečius jos padėtis danguje gali pasikeisti pakankamai, kad šį poslinkį būtų galima pastebėti.
Komanda ieškojo objektų, užfiksuotų abiejose apžvalgose, kurių padėtys atitiktų tokį lėtą judėjimą. Mokslininkai sutelkė dėmesį į galimą planetą, esančią 500–700 astronominių vienetų atstumu nuo Saulės ir turinčią maždaug 7–17 Žemės masių.
Iš kiekvienos apžvalgos atrinkę daugiau kaip milijoną šaltinių ir juos išanalizavę pagal ryškumą, padėtį bei infraraudonosios spinduliuotės savybes, tyrėjai nustatė 22 galimas atitinkančių objektų poras. Po papildomų patikrinimų jų liko 13. Galiausiai, vizualiai išnagrinėjus duomenis, liko vos vienas kandidatas.
Tarp IRAS ir AKARI stebėjimų šio galimo objekto padėtis danguje pasikeitė 47,46 kampinės minutės. Tai maždaug pusantro karto daugiau nei regimasis pilnaties Mėnulio skersmuo.
Ar tai reiškia, kad Devintoji planeta jau atrasta?
Dar ne. Tyrėjai aptiko du infraraudonųjų spindulių stebėjimų įrašus, kurie galėtų būti susiję su lėtai judančiu objektu. AKARI duomenys taip pat leidžia manyti, kad per šešis mėnesius šaltinio padėtis keitėsi taip, kaip būtų galima tikėtis iš tolimo Saulės sistemos kūno. Tačiau vos dvi padėtys, užfiksuotos su kelių dešimtmečių pertrauka, neleidžia patikimai nustatyti jo orbitos.
Devintosios planetos egzistavimo hipotezė buvo iškelta ne vien dėl galimybės, kad Saulės sistemoje yra dar viena tolima planeta. Ji turėtų paaiškinti neįprastas objektų trajektorijas išorinėje Saulės sistemos dalyje.
Todėl galimas kandidatas privalo judėti tokia orbita, kad jo gravitacija galėtų sukelti būtent tą poveikį, kurį astronomai siekia paaiškinti. Dėl šios priežasties tiksliai nustatyti orbitą yra itin svarbu.
Lieka ir kitų neaiškumų. Vienas iš AKARI užfiksuotų kandidato infraraudonosios spinduliuotės matavimų rodo neįprastai mažą ryškumą, todėl gali būti nepatikimas.
Be to, pati paieška buvo grindžiama tam tikromis prielaidomis apie Devintosios planetos masę, temperatūrą, tankį ir atstumą nuo Saulės. Jeigu planeta būtų gerokai mažesnė, šaltesnė arba tolimesnė, šių dangaus apžvalgų metu ji galėjo likti visiškai nepastebėta.
Kitas žingsnis iš esmės paprastas – pažvelgti į tą pačią dangaus sritį dar kartą.
T. L. Phanas ir jo kolegos siūlo pasitelkti tamsiosios energijos tyrimams skirtą kamerą „Dark Energy Camera“, įrengtą ant 4 metrų skersmens Blanco teleskopo Čilėje.
Papildomi stebėjimai galėtų atskleisti, ar šaltinis toliau juda planetai būdinga orbita, ar paaiškės, kad tai dar viena klaidinga užuomina.
Kol kas Devintoji planeta tebėra hipotetinė. Tačiau po daugelio metų, kai apie galimą jos egzistavimą buvo sprendžiama iš gravitacinių pėdsakų, kuriuos ji galėtų palikti kitų objektų orbitose, astronomai pagaliau turi gerokai konkretesnį paieškų taikinį – tam tikrą blankų tašką danguje.
