Astronomai išsamiau nei bet kada anksčiau ištyrė keturias mažas planetas, skriejančias aplink Barnardo žvaigždę – vieną artimiausių Saulei žvaigždžių. Tyrimas atskleidė neįprastus uolinius pasaulius, kuriuose sąlygos, kaip manoma, yra itin nepalankios gyvybei.
Barnardo žvaigždė nuo Žemės nutolusi mažiau nei per šešis šviesmečius, todėl po Kentauro Alfos sistemos ji yra artimiausia Saulei kaimyninė žvaigždė.
2025 metais astronomai aptiko keturias aplink ją skriejančias planetas. Visos keturios yra mažesnės už Žemę ir Venerą, tačiau didesnės už Marsą, todėl pagal dydį jos patenka į kategoriją, kuriai mūsų Saulės sistemoje atitikmens nėra.
Dabar Kembridžo universiteto mokslininkai ištyrė Barnardo žvaigždės cheminę sudėtį, siekdami išsiaiškinti, iš ko galėtų būti sudarytos aplink ją skriejančios planetos.
Žvaigždės ir jų planetos susiformuoja iš tos pačios pirminės medžiagos, todėl žvaigždėje aptinkami cheminiai elementai gali suteikti užuominų apie aplink ją esančių pasaulių sudėtį.
Planetose gali būti neįprastai daug magnio
Mokslininkai nustatė, kad Barnardo žvaigždėje yra neįprastai daug magnio. Tai leidžia manyti, kad magnio gausu ir jos planetose.
Žemėje didelė dalis magnio yra mineraluose, vadinamuose olivinais. Šie mineralai gali kaupti vandenį giliai planetos gelmėse ir galbūt atlieka svarbų vaidmenį ilgalaikiame Žemės vandens apytakos cikle.
Tačiau Barnardo žvaigždės planetos tikriausiai yra visiškai kitokios. Manoma, kad dėl didelio magnio kiekio jose gali susidaryti daug mineralo, vadinamo periklazu.
Žemėje periklazas netoli paviršiaus aptinkamas retai – daugiausia jo randama šimtų kilometrų gylyje. Svarbu ir tai, kad jis vandenį kaupia prasčiau nei olivinas.
Tačiau šios planetos susiduria su dar didesne problema – jos tikriausiai turi labai ploną atmosferą arba jos apskritai neturi.
Visos keturios planetos skrieja itin arti savo žvaigždės. Net tolimiausia iš jų aplink Barnardo žvaigždę skrieja maždaug dešimt kartų arčiau, nei Merkurijus skrieja aplink Saulę. Dėl tokio artumo ir silpnos planetų gravitacijos žvaigždės skleidžiama spinduliuotė bei dalelės galėjo palaipsniui išsklaidyti jų atmosferas.
Mokslininkų skaičiavimais, bet kokios iš pradžių egzistavusios atmosferos tikriausiai išsilaikė ne ilgiau kaip du milijardus metų. Barnardo žvaigždei yra maždaug 10 milijardų metų, todėl didžiąją savo egzistavimo dalį šios planetos galėjo būti be atmosferos.
Vienoje pusėje – amžina diena, kitoje – nesibaigianti naktis
Šios planetos tikriausiai yra ir potvyniškai prirakintos prie savo žvaigždės. Panašiai kaip Mėnulis į Žemę visuomet atsigręžęs ta pačia puse, kiekviena iš šių planetų į savo žvaigždę nuolat atsukusi tą patį šoną. Todėl viename jų pusrutulyje nuolat šviesu, o kitame vyrauja nesibaigianti tamsa.
Nepaisant tokių ekstremalių sąlygų, planetos, regis, išliko stebėtinai stabiliose orbitose. Trijų vidinių planetų orbitiniai periodai yra santykiu 9:12:16. Taip susidaro orbitinis rezonansas, galintis padėti išlaikyti jų orbitas stabilias.
Būsimos kosmoso misijos, tarp jų Europos kosmoso agentūros (ESA) misija „Plato“, galėtų aptikti daug daugiau panašių mažų uolinių planetų.
Nors Barnardo žvaigždės planetos atrodo visiškai netinkamos gyvybei, jų tyrimai gali padėti astronomams geriau suprasti, kokie žvaigždžių, mineralų, atmosferų ir planetų sąlygų deriniai yra palankiausi pasauliams, kuriuose galėtų egzistuoti gyvybė.
