Naujas tyrimas atskleidė, kad japoninių amadinų (Lonchura striata domestica) giesmės vadovaujasi tuo pačiu pagrindiniu kalbos dėsniu, kuris būdingas visoms žmonių kalboms. Anksčiau toks pats dėsningumas buvo aptiktas ir kuprotųjų banginių giesmėse.
Tyrėjai nustatė, kad japoninės amadinos skleidžiami garsai paklūsta vadinamajam Zipfo dėsniui – vienam svarbiausių žmogaus kalbos struktūros principų. Pagal šį dėsnį nedidelė dalis žodžių (arba šiuo atveju – čirškimų, švilpimų ir trelių) vartojami labai dažnai, o dauguma kitų pasitaiko retai.
Pavyzdžiui, anglų kalboje dažniausiai vartojamas žodis the pasirodo maždaug du kartus dažniau nei antras pagal dažnumą žodis of, tris kartus dažniau nei trečias – and ir taip toliau.
Praėjusiais metais toks pats neįprastas dažnių pasiskirstymas buvo užfiksuotas ir kuprotųjų banginių giesmėse. Tai reiškia, kad šis dėsningumas nepriklausomai susiformavo mažiausiai trijose evoliucinėse linijose, kurias skiria milijonai metų.
Nors paukščių ir banginių „žodžius“ primenantys garsai greičiausiai neturi konkrečios reikšmės taip, kaip žmonių kalbos žodžiai, šie atradimai verčia abejoti nuostata, kad žmogaus kalba yra visiškai unikali, teigia Edinburgo universiteto kognityvinių mokslų specialistas Simonas Kirby, vienas banginių ir paukščių tyrimų bendraautorių.
„Staiga turime tarpusavyje nesusijusias rūšis, kurios daro kažką panašaus į tai, ką daro žmonės. Tai suteikia mums naują ribą, naują būdą suskirstyti pasaulio komunikacijos sistemas“, – sako jis.
Kodėl šis dėsningumas toks svarbus?
S. Kirby nuomone, pagrindinis skirtumas yra tarp rūšių, kurios savo garsinius signalus išmoksta kultūriniu būdu, ir tų, kurių balsiniai signalai yra genetiškai nulemti. Kaip ir žmonių kalba, kuprotųjų banginių bei daugelio paukščių giesmės perduodamos iš kartos į kartą.
Kadangi žinoma, jog Zipfo dėsnis padeda žmonių kūdikiams išmokti kalbą klausantis suaugusiųjų, mokslininkai mano, kad panašūs dėsningumai gali padėti mokytis ir jauniems paukščiams bei banginiams.
Kol kas nėra aišku, kodėl toks garsų pasiskirstymas palengvina mokymąsi. Gali būti, kad keli dažniausiai pasikartojantys garsai tampa savotiškais orientyrais, padedančiais klausytojui atskirti, kur baigiasi viena garsų seka ir prasideda kita.
„Kai girdite nenutrūkstamą garsų srautą, nežinote, kur yra [žodžių] ribos. Tačiau [kai] atpažįstate kažką pažįstamo, tai suteikia atspirties tašką“, – aiškina S. Kirby.
Kaip mokslininkai analizavo paukščių giesmes?
Su ta pačia problema susidūrė ir patys tyrėjai. Kaip atskirti vieną garsą nuo kito, jei „nekalbi“ amadinų kalba?
Tam jie pritaikė tą patį metodą, kurį anksčiau sukūrė banginių giesmėms analizuoti. Tai paprastas algoritmas, paremtas teorija, kad kūdikiai mokosi atskirti žodžius atpažindami retus perėjimus tarp garsų, kurie dažniau pasitaiko tarp žodžių nei jų viduje.
Remdamiesi šiais retais perėjimais tarp garsų, mokslininkai suskirstė kelis šimtus paukščių giesmių pavyzdžių į atskiras garsų sekas ir apskaičiavo, kaip dažnai kiekviena jų pasitaikė. Neseniai paskelbti tyrimo rezultatai beveik idealiai atitiko Zipfo dėsnį – kaip ir žmonių kalboje bei kuprotųjų banginių giesmėse.
Kitas mokslininkų tikslas – išsiaiškinti, ar paukščių ir banginių komunikacijoje galima aptikti dar daugiau su žmogaus kalba bendrų dėsningumų, kurie padėtų paaiškinti, kaip šios rūšys mokosi perduoti garsinius signalus.
Ne visi mokslininkai pritaria šioms išvadoms
Vis dėlto egzistuoja ir kitų galimų paaiškinimų, kodėl gyvūnų komunikacijoje pasireiškia Zipfo dėsnis. Jie nebūtinai susiję su kultūriniu mokymusi.
„Yra milijonas skirtingų priežasčių, dėl kurių gali atsirasti Zipfo dėsnis“, – pažymi tyrime nedalyvavęs kompiuterinės lingvistikos specialistas Richardas Futrellas.
Jis atkreipia dėmesį, kad toks dėsningumas pasireiškia ir žemės drebėjimų stiprumo, Saulės žybsnių intensyvumo bei miestų gyventojų skaičiaus duomenyse.
Kartu R. Futrellas pripažįsta, kad S. Kirby ir jo kolegos „vis labiau pagrindžia prielaidą, jog tarp Zipfo dėsnio ir mokymosi egzistuoja ryšys“.
