Japonijos bendruomenės centras išleido kolekcinių kortelių seriją, kurioje vaizduojami miestelio vyresnio amžiaus vyrai.
Koks buvo pagrindinis tikslas?
Ieškodamas būdo, kaip jaunajai kartai užmegzti ryšį su vidutinio ir vyresnio amžiaus bendruomenės nariais, centro generalinė sekretorė Eri Miyahara pasinaudojo neblėstančia jaunimo meile „Pokemon“ kolekcinėmis kortelėms ir sukūrė šiuos pilietinio aktyvumo šedevrus.
Fukuoka prefektūroje esančiame Kawara miestelyje gyvena apie 10 000 gyventojų. Kalkakmenio kalnai, ganėtinai žinomi dėl jų paminėjimo gerai žinomame romane, – tai viskas, kuo gali pasigirti šis šiaurinis Honshu miestelis, kurį turistai gali sumanyti aplankyti.
Tačiau miesto jaunimą, kilusį iš Saidosho bendruomenės centro, užklupo neįprasta manija. Jie sparčiai įsitraukia į naują kolekcinių kortelių žaidimą, tačiau kortelėse vaizduojamos ne fantastinės būtybės, ne anime herojai ir net ne garsūs beisbolo žaidėjai.
Vietoje to, ant aiškiai pokemonus primenančių kortelių pavaizduoti personažai yra miestelio ojisan – vidutinio ar vyresnio amžiaus bendruomenės nariai.
„Norėjome sustiprinti vaikų ir vyresnės kartos bendruomenės narių ryšį. Čia yra tiek daug nuostabių žmonių. Pagalvojau, kad labai gaila, jog niekas apie juos nežino.
Nuo to laiko, kai kortų žaidimas tapo visuotinai žinomas, daugybė vaikų pradeda žvelgti į šiuos vyrus kaip į didvyrius“, – pasakojo Miyahara.
Bendruomenės nariai tapo įžymybėmis
Viena kortelė kainuoja mažiau nei eurą, o už 2,50 eurų gausite 6 kortelių rinkinį, kuriame yra viena blizganti kortelė.
Tarp 47 personažų yra „Soba meistras“ ponas Takeshita, 81 metų Soba makaronų (japoniški grikių makaronai – red. pastaba) gamintojas, ir ponas Fujii, 67 metų buvęs kalėjimo prižiūrėtojas, tapęs bendruomenės savanoriu, kurio kortelė yra tokia paklausi, kad vaikai prieina prie jo prašydami autografo.
„Buvau nuoširdžiai šokiruotas, kai manęs paprašė pasirašyti. Niekada neįsivaizdavau, kad tapsiu kolekcine kortele, jau nekalbant apie gerbėjus“, – juokdamasis pasakojo Fujii.
Tačiau būtent vaikai pasinaudojo šia idėja ir pavertė ją kortų žaidimu, kuriame miestelio vyresniesiems buvo suteikta ypatingų gebėjimų.
Į pensiją išėjęs ugniagesių vadas gali smogti priešininkams 200 ugnies nuostolių, o vietinis elektrikas gali padaryti tą patį su elektra. Jo kortelėje paaiškinta, kaip jis gali sutaisyti bet kurį šalyje esantį elektroninį prietaisą.
Kortelės gaminamos rankomis ir beveik visada išparduodamos, o geriausia tai, kad Miyahara idėja reikšmingai paskatino jaunimo dalyvavimą centre, o vyresnieji miestelio gyventojai susitinka su daugiau jaunesnių kaimynų nei bet kada anksčiau.
Japonija yra viena iš seniausių, sparčiausiai senstančių ir mažiausiu gimstamumu pasižyminčių pasaulio šalių, todėl tokios pastangos užmegzti ryšius tarp senolių ir jaunų piliečių dabar čia yra svarbesnės nei bet kur kitur.
Ar tokia iniciatyva nebūtų veiksminga ir Lietuvoje?
Lietuvoje taip pat neišvengiame demografinio iššūkio. Statistika rodo, kad Lietuvoje vyresni nei 65 metų amžiaus žmonės 2024 m. pradžioje jau sudarė daugiau nei penktadalį visų gyventojų – 586 900, o tai yra apytiksliai 21 proc., kadangi bendras gyventojų skaičius Lietuvoje 2024 m. pradžioje buvo 2,88 mln.
Daug senjorų gyvena vieniši, susiduria su socialinės atskirties ar izoliacijos problemomis. Tuo tarpu jaunesnioji karta, auganti skaitmeninių technologijų ir globalizacijos laikais, vis dažniau praranda ryšį su vyresniais bendruomenės nariais.
Japonijos pavyzdys rodo, kaip kūrybiškas požiūris ir netikėta bendravimo forma gali tapti tiltu tarp visiškai skirtingų kartų.
Taigi, ar negalėtume ir mes Lietuvoje pasinaudoti panašia idėja? Galbūt mūsų kaimeliuose, miesteliuose ar net didmiesčiuose gyvenantys senjorai taip pat galėtų tapti vaikų herojais – ne per ekranus, o per asmenines istorijas, patirtis ir net žaidimą?
Argi nebūtų prasminga ir vertinga įamžinti savo bendruomenių šviesuolius ne tik prisiminimuose, bet ir kolekcinėse kortelėse?
