Dvi kaimynės, gimusios tą pačią 1924 m. balandžio 1 d., Josie Church ir Anne Wallace-Hadrill, Oksforde (Jungtinė Karalystė) greta viena kitos gyvena nuo 1980-ųjų. Šiemet drauge jos atšventė 101-ąjį gimtadienį.
„Manau, kad gyvenimas prabėgo gana greitai. Nemanau, kad daug galvojome apie bėgantį laiką. Jis tiesiog prabėgo.
Kai Anne buvo jaunesnė, ji, kaip ir aš, buvo labai užsiėmusi, produktyvi ir kūrybinga. Ji daug tapė ir kūrė gobelenus, ji visada buvo užsiėmusi, o aš visada buvau užsiėmusi kažkuo kitu, kažkur kitur, nes toks jau tas mūsų gyvenimas“, – pasakojo ponia Church.
Abi moterys po vyrų mirties pasinėrė į savanorišką ir kūrybinę veiklą. Ponios Church vyras Peteris mirė neilgai trukus po Anne vyro mirties, 1990-aisiais, ir tarp moterų užsimezgė draugystė.
Wallace-Hadrill gyvenimas
Hampšyre užaugusi Wallace-Hadrill pirmą kartą apsigyveno šiame name po savo vyro, istoriko Johno Michaelo Wallace-Hadrill, mirties.
Ji dėstė anglų kalbą Oksfordo universiteto Sent Hildos koledže, o Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Karališkojoje moterų karinėje jūrų tarnyboje kaip radijo mechanikė.
Tuo metu Sent Hildos koledže mokėsi tik moterys, tačiau Wallace-Hadrill sakė, jog joms „nebuvo draudžiama susitikinėti su vyrais.“
„Iš mūsų tikėjosi, kad gyvensime padorų gyvenimą“, – pridūrė Anne.
Ji sakė, kad koledžas jai patiko, tačiau buvo ne tik labai linksma, bet teko ir daug dirbti. Su savo vyru ji susipažino per šeimos susitikimą. Baigusi studijas, Wallace-Hadrill dirbo Oksfordo anglų kalbos žodyno leksikografe.
„Visada domėjausi žodžiais. Tai buvo mano amatas.“ – pasakojo ji.
Moteris labai didžiavosi, kad praėjusiais metais gavo Karališkojo karinio jūrų laivyno medalį už tarnybą, kurį jai įteikęs atstovas pavadino „seniai pavėluotu“.
Church istorija
Iš Mančesterio kilusi Church stažavosi Prestono karališkojoje ligoninėje ir prisimena Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) įkūrimą. Ji sakė, kad mokymasis buvo „treji metai sunkaus darbo“.
„Tais laikais reikėjo gyventi vietoje (kur vyko mokymai – red. pastaba) ir negalėjai tuoktis, ir tai buvo labai griežta. Dabar žmonės nesitaikstytų su tokiu gyvenimu“, – pasakojo ponia Church.
Antrojo pasaulinio karo metais ji dirbo slaugytoja, be kita ko, jai teko patirti „sukrečiančią“ patirtį slaugant SS vokiečių kareivius.
„Jie nebuvo labai malonūs. Jie nenorėjo, kad jais rūpintumėmės. Jie buvo labai sunkūs pacientai“, – sakė ilgaamžė Church.
Ji su vyru persikėlė į Oksfordą, kad jis galėtų tęsti studijas universiteto koledže, kurias nutraukė karas, ir jie „gyveno studentišką gyvenimą“.
Pusė studentų buvo dalyvavę kare, o kita pusė buvo tik pradedantys studijuoti jaunuoliai.
„Oksforde buvo labai keista, nes kiekviename koledže buvo daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie išgyveno karą ir užėmė vietas universitete. Taigi į universitetą ateidavo senukai, o paskui – jauni aštuoniolikmečiai.
Oksfordas nebuvo toks, koks yra dabar. Buvo nemažai vedusių studentų, kurių dabar, manau, nėra“, – sakė ponia Church.
Ištekėjusi ji kurį laiką dirbo ir rūpinosi šeima. Jos vyras buvo berniukų internatinės mokyklos direktorius, o ji – namų slaugytoja, taigi jai teko „įdomūs“ keleri metai prižiūrint 120 berniukų.
Church turi tris vaikus – Chrisą, Pamelą ir Andrew. Tuo tarpu Wallace-Hadrill turi du sūnus – Jamesas gyvena Pule, o Andrew – Kembridže.
Jos neprisimena, kada sužinojo, kad jų gimtadieniai sutampa, tačiau džiaugėsi praėjusiais metais joms surengtomis šventėmis.
„Gyvename nuostabiausiame kelyje. Tai tarsi viena didelė, išplėstinė šeima. Visi pažįsta vieni kitus. Jei turite problemų, tereikia šūktelėti ir kas nors ateis.
Tai buvo nuostabu, praėjusiais metais turėjome nuostabią dieną. Tai buvo gana netikėta, nes nieko apie tai nežinojau. Tai tiesiog nuostabi gatvė. Manau, kad mums pasisekė“, – džiaugsmu dalijosi Church.
101-erių metų senjorės patarimas
Paklausta, kokie galėtų būti jos patarimai norintiems ilgiau gyventi, Josie Church netuščiažodžiavo.
„Tiesiog gyvenkite. Nėra daug dalykų, kuriuos galėtum padaryti. Tiesiog eikite nuo vieno dalyko prie kito.
Daryk tai, ką, atrodo, reikia daryti, ir tada tai darysi, o paskui kažkas kitas užims tą vietą. Tiesiog eini nuo vieno dalyko prie kito“, – patarimais dalijosi J. Church.
Galiausiai ji pridūrė, kad „mes neprojektuojame savo gyvenimo“. Jos manymu, „jie tiesiog suprojektavo mus“.
Ilgaamžiškumo paslaptys: ką liudija šimtametės istorijos?
Josie Church ir Anne Wallace-Hadrill istorija – tai įkvepiantis pavyzdys, kaip draugystė, kūrybiškumas ir aktyvus gyvenimo būdas gali lydėti net ir įkopus į antrąjį šimtmetį.
Ilgaamžiškumas, regis, glaudžiai susijęs su prasminga veikla, socialiniu ryšiu ir gebėjimu priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.
Tai patvirtina ir kitos pasaulinės istorijos apie kurias jau rašėme. Pavyzdžiui, šiemet seniausia Kinijos moteris Qiu Chaishi atšventė neįtikėtiną 124 metų jubiliejų, o britė Hilda Jackson sulaukė 105 metų.
Šios gyvenimo istorijos taip pat primena, jog už ilgaamžiškumo dažnai slypi ne tik genetika, bet ir dvasios stiprybė, pozityvus požiūris bei nuolatinis judėjimas pirmyn. Tokios istorijos skatina susimąstyti, kad galbūt svarbiausia – ne kiek metų nugyvename, o kaip juos nugyvename.
