Prieš šešiasdešimt šešis milijonus metų į Žemę trenkėsi 10–15 kilometrų pločio asteroidas, kuris galiausiai užbaigė dinozaurų viešpatavimą kaip didžiausių ir grėsmingiausių gyvybės formų planetoje. Masinis išmirimas įvyko taip seniai, kad tie laikai atrodo tarsi visiškai atskiras pasaulis, o ne tik ankstesnis Žemės istorijos skyrius. Tačiau Visatos mastu net ir šis sunkiai suvokiamas laiko tarpas tėra akimirka.
Taigi, vertinant pagal šį standartą, ar panašus likimas galėtų laukti žmonijos ne taip jau tolimoje ateityje? Na, kaip sakoma, viskas, kas gera, turi baigtis – įskaitant ir gyvenimą Žemėje. Ir baisių teorijų apie tai, kas neišvengiamai mus sunaikins, netrūksta, nors tai nepadeda lengviau susitaikyti su šia mintimi. Tikrasis klausimas yra: kuri iš jų greičiausiai mus pasieks pirmiausia?
Mums baigsis taip pat, kaip ir dinozaurams
Kai dinozaurai tragiškai išnyko, tai įvyko ne dėl paties asteroido smūgio. Žinoma, kai kurie organizmai greičiausiai atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir žuvo smūgio metu, tačiau mokslininkai mano, kad didžioji masinio išmirimo dalis įvyko vėliau – kai po susidūrimo į atmosferą išmestos nuolaužos uždengė Saulę ir sukėlė ilgai trukusią pasaulinę žiemą. Daugelis dinozaurų susidūrė su lėta, šalta ir alkana pabaiga.
Gegužės mėnesį naujai atrastas asteroidas 2026 JH2 vos 90 000 kilometrų – tai sudaro maždaug ketvirtadalį atstumo iki Mėnulio – praskriejo pro Žemę. O kosmose skraido tūkstančiai dar didesnių asteroidų – ar turėtume nerimauti? Trumpai tariant: galbūt, bet ne artimiausiu metu.
Viename 2019 m. tyrime mokslininkai apskaičiavo, kad didesnio nei 5 kilometrų skersmens asteroido – maždaug perpus mažesnio už tą, kuris sukėlė dinozaurų išnykimą, – susidūrimas su Žeme įvyksta vidutiniškai kartą per šešis milijonus metų. Taigi tikėtina, kad tai įvyks dar labai negreitai.
Tačiau net jei jūsų gyvenimo laikotarpiu į planetą skries futbolo aikštės dydžio kosminė uoliena, kai kurie mokslininkai kuria asteroidų nukreipimo technologijas. Pavyzdžiui, 2022 m. NASA sėkmingai pakeitė asteroido trajektoriją, naudodama „kinetinio smogtuvo“ techniką, kuri iš esmės reiškia raketos susidūrimą su pavojingu objektu (nors šis metodas toli gražu nėra visiškai patikimas). Be to, nuo dinozaurų laikų technologijos smarkiai pažengė į priekį, todėl dabar esame geriau pasirengę susidurti su amžina žiema, kurią galėtų sukelti asteroido smūgis.
Mes galime sunaikinti patys save
Galbūt labiausiai šiurpinanti teorija teigia, kad už galutinį žmonijos žlugimą būsime atsakingi mes patys. 1990-aisiais ekonomistas Robinas Hansonas pasiūlė teoriją, vadinamą „Didžiuoju filtru“ (angl. „Great Filter“), kuri teigia, kad kiekviena rūšis – žmogaus ar ateivių – susiduria su tam tikra kliūtimi, trukdančia „pažangios, sparčiai besiplečiančios ir ilgalaikės gyvybės“ atsiradimui.
Žmonija jau išgyveno keletą natūralių „filtrų“, pavyzdžiui, masinio išnykimo įvykius, tačiau kai kurie mokslininkai nurodo labiau antropogeninius įvykius, kurie galėtų sunaikinti mūsų egzistenciją. Pavyzdžiui, 2024 m. straipsnyje Michaelas Garrettas – Mančesterio universiteto sero Bernardo Lovello astrofizikos katedros vedėjas – teigė, kad dirbtinis intelektas gali „reikšti intelekto pabaigą Žemėje“ dar prieš mums tampant tarpplanetiniais.
Kai kurie mokslininkai, tarp jų ir Garrettas, taip pat nurodo branduolinį karą kaip kliūtį, kuri galiausiai galėtų sunaikinti gyvybę Žemėje. Remiantis 2026 m. Ginklų kontrolės asociacijos ataskaita, Jungtinės Valstijos ir Rusija turi atitinkamai apie 5 042 ir 5 420 branduolinių galvučių. Nors pasaulio branduolinis arsenalas nėra toks didelis, kaip buvo anksčiau, ginklai tapo žymiai sudėtingesni. Net pagal Antrojo pasaulinio karo laikų skaičiavimus, vienas branduolinis ginklas galėtų sunaikinti visą miestą.
Saulė gali mus „praryti“
Mirtina Saulė – tai ne tik kino hito „Project Hail Mary“ veikėjų problema; tai gali būti ir mūsų galutinis likimas. Maždaug po penkių milijardų metų (arba 75 kartus daugiau metų, nei praėjo nuo mūsų laikų iki dinozaurų eros), Saulė pradės eikvoti degalus ir susitrauks į tankų, spindintį likutį, vadinamą baltąja nykštuke.
Nors mūsų žvaigždė jokiu būdu nėra pakankamai didelė, kad taptų juodąja skyle ar net sprogtų kaip supernova, tai nereiškia, kad jos mirtis būtų palanki Žemės biosferai. Saulės susitraukimo metu jos temperatūra pakils, o atmosfera išsiplės taip, kad visiškai apims Žemę. Jei kokia nors gyvybė sugebėtų išgyventi iki tokios tolimos ateities, ji – nesant geresnio termino – būtų visiškai iškepta.
Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad mes – arba bent jau planeta – galiausiai vis dėlto galėtume išgyventi šią ugninę mirtį. Šių metų gegužę žurnale „Astronomy and Astrophysics“ paskelbtame straipsnyje teigiama, kad Žemę prie besiplečiančios Saulės traukiančios jėgos yra silpnesnės, nei prognozavo ankstesni modeliai.
Šie atradimai nereiškia, kad Žemė išvengs pražūties. Veikiau jie rodo, jog jos likimas gali būti dar labiau neapibrėžtas ir priklausys nuo to, kiek masės praras Saulė. Tačiau gyvybė Žemėje gali išnykti gerokai anksčiau, nei Saulė pradės blėsti – tam pakaktų nepalankių planetos raidos pokyčių.
Visata baigsis vienu „Didžiuoju išdraskymu“
Nors pagal anksčiau minėtas teorijas žmonija greičiausiai išnyktų pirmiau, visos Visatos žlugimas tikrai nėra geriausias scenarijus, jeigu stebuklingai išgyventume iki tol. Dauguma mokslininkų sutinka, kad tamsi energija tyliai spartina mūsų Visatos plėtimąsi, tačiau būtent ši savybė gali būti ta priežastis, kuri nulems mūsų neišvengiamą pabaigą.
Kai kurie ekspertai mano, kad Visata galiausiai plėsis taip sparčiai, kad iš esmės pati save suplėšys – arba baigsis vienu „Didžiuoju išdraskymu“ (angl. „Big Rip“), kaip ir nurodo pačios teorijos pavadinimas. Iš esmės ši teorija teigia, kad Visatos objektai, pradedant galaktikomis ir baigiant atomais, atsiskirtų vieni nuo kitų, neišvengiamai paversdami kosmosą negyvenamu.
Galbūt dar baisesnė mintis: tai būtų ne tik mūsų pabaiga, bet ir visko, kas kada nors egzistavo, pabaiga. O jei kur nors kitur kosmoso erdvėje yra gyvybė, tai beveik neabejotinai būtų ir jos pabaiga.
Ar mūsų pabaiga bus „Didysis susitraukimas“?
Kita vertus, kai kurie mokslininkai teigia, kad Visata susitrauks į save, o ne plėsis iki visiško išnykimo. „Didžiojo susitraukimo“ (angl. „Big Crunch“) teorijos šalininkai teigia, kad Visatos plėtimosi tempas galiausiai sulėtės taip drastiškai, kad gravitacija nugalės ir pradės traukti Visatą atgal į vieną visumą – iš esmės panaikindama Didžiojo sprogimo (angl. Big Bang) padarinius.
Nors XX a. pabaigoje ši idėja prarado populiarumą, naujausi tyrimai jai suteikia naują kvėpavimą. Pavyzdžiui, 2025 m. „Dark Energy Spectroscopic Instrument“ (liet. „Tamsiosios energijos spektroskopinis prietaisas“) – kuris matuoja tamsiosios energijos poveikį Visatos plėtrai – atlikti tyrimai leido manyti, kad tamsiosios energijos poveikis iš tiesų gali silpnėti.
Kita vertus, ši idėja veda ir prie kontraversiškos teorijos atšakos, vadinamos „Didžiuoju atšokimu“ (angl. „Big Bounce“). Pagal vieną šios teorijos versiją, Visata, kokią mes ją žinome, prasidėjo nuo „atšokimo“, arba „susitraukimo“, ir toliau plėsis iki pat amžinybės. Pagal kitą versiją, Visata cikliškai plečiasi ir susitraukia, tarsi plaučiai – taigi galbūt tai vis dėlto nebūtų visko pabaiga.
Nors ilgą laiką į dangų žiūrėjome kaip į savotišką rojų, už plika akimi matomo pasaulio ribų slypi mirtini pavojai. Bent jau galime būti ramūs – greičiausiai prireiks dar milijardų metų, kol paaiškės, kuris iš šių scenarijų buvo teisingas.
