Remiantis naujais moksliniais tyrimais, diena Urane trunka maždaug puse minutės ilgiau, nei manyta anksčiau.
11 metų „Hubble“ kosminio teleskopo stebėjimų analizė rodo, kad Urano diena trunka 17 valandų, 14 minučių ir 52 sekundes. Tai 28 sekundėmis ilgiau, nei apskaičiavo NASA kosminis aparatas „Voyager 2“, kai 1986 m. praskriejo pro Uraną.
Svarbų vaidmenį atliko „Hubble“ kosminis teleskopas
Beveik prieš 40 metų „Voyager 2“ tapo pirmuoju kosminiu aparatu, iš arti stebėjusiu Uraną. Remdamiesi planetos aurorų radijo signalais ir erdvėlaivio surinktais magnetinio lauko duomenimis, astronomai tuomet nustatė, kad Urano diena trunka maždaug 17 valandų, 14 minučių ir 24 sekundes.
Tyrėjai naudojo šį sukimosi periodą planetos koordinačių sistemai nustatyti. Tačiau išmatuotam periodui būdinga maždaug 36 sekundžių paklaida, kuri palaipsniui didėjo sulig kiekviena Urano diena. Per kelerius metus dėl šios paklaidos tapo neįmanoma tiksliai nustatyti planetos magnetinės ašies orientacijos.
Siekdami gauti patikimesnius planetos sukimosi periodo įverčius, naujojo tyrimo autoriai stebėjo Urano magnetiniuose poliuose esančių aurorų judėjimą iš šešių „Hubble“ stebėjimų, atliktų 2011-2022 m., rinkinių.
Tai padėjo jiems patikslinti planetos magnetinių polių vietas, kurias jie panaudojo tiksliau įvertindami Urano sukimosi periodą. Komandos teigimu, naujojo matavimo neapibrėžtis yra mažesnė nei 0,04 sekundės.
Paryžiaus observatorijos astronomas ir pirmasis tyrimo autorius Laurentas Lamy sakė, kad „labai svarbūs buvo nuolatiniai „Hubble“ stebėjimai“.
„Be šios gausybės duomenų būtų buvę neįmanoma aptikti periodinį signalą tokiu tikslumu, kokį mes pasiekėme“, – pridūrė Lamy.
Kaip gali pagelbėti nauji duomenys?
28 sekundžių skirtumas atitinka „Voyager 2“ skaičiavimų paklaidą, tačiau naujos trukmės paklaida yra daug mažesnė.
„Svarbu ne tai, kad ji pasikeitė. Dabar ji pakankamai tiksli, kad būtų naudingesnė“, – sakė Australijos Sidnėjaus universiteto astronomas Timas Beddingas.
Komanda teigė, kad su šia mažesne neapibrėžtimi koordinačių sistema, pagrįsta naujais Urano sukimosi periodo matavimais, turėtų išsilaikyti kelis dešimtmečius.
Tyrėjai teigia, kad ateities misijos į Uraną, pavyzdžiui, siūlomos „Uranus Orbiter and Probe“ misijos, galėtų remtis šia koordinačių sistema pasirinkdamos įėjimo į atmosferą vietą.
Lamy pažymėjo, naudodamiesi šia nauja ilgumų sistema, dabar jie gali „palyginti beveik 40 metų trukusius aurorų stebėjimus ir netgi planuoti būsimą Urano misiją“.
