Mokslininkų, tyrinėjančių gyvūnų elgesį, publikacijose žodį „meilė“ vargu ar rasite. Nors ir paradoksalu, daugelį gyvūnų elgsenos tyrėjų pasirinkti šią sritį paskatino būtent didelis ir ilgalaikis susidomėjimas gyvūnais.
Vis dėlto ištisos mokslininkų kartos buvo mokomos vengti antropomorfinių sąvokų, tokių kaip „meilė“, kai kalbama apie tai, ką gali jausti gyvūnai.
Antropomorfizmas – tai žmogui būdingų savybių, jausmų ar elgesio priskyrimas kitoms gyvoms būtybėms. Gyvūnų elgsenos tyrimuose toks požiūris ilgą laiką buvo vertinamas itin kritiškai.
Todėl mokslininkai dažniau kalba apie gyvūnų „temperamentą“, o ne „asmenybę“, ir apie „teigiamą kognityvinį šališkumą“, o ne „optimizmą“.
Tačiau toks griežtas požiūris pamažu keičiasi. Viena priežasčių – kai kurios žmonių emocijoms apibūdinti vartojamos sąvokos gali būti naudingos kalbant ir apie gyvūnų elgesį. Be to, evoliuciniu požiūriu yra svarių priežasčių manyti, kad žmonės ir kiti gyvūnai nėra visiškai nepanašūs.
Stebint šunų elgesį viena atrodo akivaizdu – jie yra nepaprastai prisirišę prie žmonių. Galėtume tai vadinti itin dideliu socialumu, stipriu socialinio kontakto poreikiu ar išskirtiniu prieraišumu. O galėtume tai pavadinti tiesiog meile.
Kaip šunys parodo savo prisirišimą?
Tačiau čia kyla kitas klausimas: kaip atpažinti tokią žmogišką sąvoką kaip „meilė“? Kitaip tariant, kokio elgesio ar neurologinių požymių reikėtų ieškoti gyvūne, kuris negali tiesiog pasakyti: „Taip, aš jaučiu meilę“?
Kol kas atsakymų ieškoma dviem pagrindiniais būdais: stebint šunų elgesį, kuris mums primena meilės išraiškas, ir tiriant fiziologinius pokyčius jų organizme, panašius į tuos, kurie vyksta įsimylėjusių žmonių organizme.
Jeigu gyvenate su šunimi, tikriausiai esate girdėję apie atsiskyrimo nerimą, o gal net patys su juo susidūrėte. Šeimininkui išėjus šuo gali patirti stiprų nerimą, elgtis neįprastai ar net niokoti aplinką.
Šį sutrikimą galima laikyti itin stipria prieraišumo forma. Pati prieraišumo sąvoka iš pradžių buvo vartojama apibūdinant motinos ir vaiko ryšį.
Prieraišumas tiriamas stebint, kaip vaikas arba šuo reaguoja į atsiskyrimą ir susitikimą. Jei atsiskyrus kyla nerimas, o vėl susitikus nusiraminama, tai laikoma prieraišumo požymiu. Toks ryšys yra viena iš artimo emocinio santykio formavimosi dalių, o panašūs procesai pastebimi ir tarp žmogaus bei šuns.
Kita tyrimų kryptis nagrinėja šunų jautrumą mūsų emocinei būsenai. Pavyzdžiui, kai kurie šunys prieina arčiau, kai žmogus verkia arba yra nusiminęs.
Toks elgesys gali atrodyti kaip meilės ar rūpesčio išraiška. Tačiau kol kas nėra visiškai aišku, ar šunys iš tiesų bando žmogų paguosti, ar tiesiog reaguoja į neįprastus garsus ir organizmo skleidžiamus cheminius signalus.
Be to, ne visas elgesys, kurį interpretuojame kaip meilės išraišką, būtinai ją reiškia. Pavyzdžiui, šuns pasisveikinimo „bučiniai“ gali būti iš protėvių paveldėto elgesio liekana.
Artimiausi šunų protėviai vilkai panašiai pasitinka iš medžioklės grįžusius gaujos narius. Tai ne tik pasisveikinimas, bet ir elgesys, kuriuo skatinama atpilti dalį sumedžioto ir suėsto maisto.
Ką apie šuns meilę atskleidžia jo organizmas ir smegenys?
Ieškodami fiziologinių šunų ir žmonių ryšio požymių, mokslininkai tyrinėja širdies ritmą, hormonus ir smegenų veiklą.
Viename nedideliame tyrime, kuriame dalyvavo ypač stiprų ryšį turinčios šunų ir žmonių poros, tyrėjai ir žmonėms, ir šunims pritvirtino širdies ritmo matuoklius. Tuomet jie buvo trumpam atskirti, o vėliau vėl suvesti.
Susitikus tiek šuns, tiek žmogaus širdies ritmas sulėtėjo. Be to, šie pokyčiai, regis, vyko panašiu metu – tarsi dvi širdys plaktų vienu ritmu.
Svarbus gali būti ir hormonas oksitocinas. Tai neuropeptidas – smegenis veikiantis junginys, žmonėms atliekantis svarbų vaidmenį formuojantis tėvų ir kūdikio tarpusavio ryšiui.
Šunis tyrinėjantys mokslininkai nustatė, kad oksitocinas svarbus ir šuns bei žmogaus ryšiui. Vien žiūrint vienam į kitą oksitocino kiekis gali padidėti tiek šuns, tiek jo šeimininko organizme. Kuo jų tarpusavio ryšys stipresnis, tuo ryškesnis gali būti šis poveikis. Šuns oksitocino kiekis gali padidėti net tiesiog būnant šalia savo žmogaus.
Nėra vienos konkrečios smegenų srities, kuri suaktyvėtų tik tada, kai žiūrime į mylimą žmogų ar apie jį galvojame. Tačiau šunų smegenų tyrimai naudojant funkcinį magnetinį rezonansą (fMRT) parodė aktyvumą su atlygiu susijusioje smegenų srityje – ventraliniame uodeguotajame branduolyje.
Ši sritis suaktyvėdavo ir tada, kai šunys susidurdavo su tuo, ką mėgsta – pavyzdžiui, dešrelėmis, – ir girdėdami juos giriančio šeimininko balsą.
Tai dar nėra galutinis įrodymas, kad šunys jaučia meilę taip pat kaip žmonės. Tačiau bent jau rodo, kad žmogus šuniui gali būti labai stipriai su teigiamu atlygiu susijęs dirgiklis – panašiai kaip mėgstamas maistas.
Vis dėlto šunys puikiai mokosi ir kuria asociacijas. Įprastuose šuns ir žmogaus santykiuose būtent žmogus kontroliuoja maistą, o šuniui tenka laukti, kol jis bus duotas.
Todėl šuniui nereikia daug laiko, kad jis susietų žmogų su gaunamu maistu. Šuo, kuris dėl skanėsto noriai vykdo mūsų prašymus, nebūtinai mumis manipuliuoja – jis tiesiog gerai supranta, kaip veikia jo aplinka.
