Papua Naujosios Gvinėjos vandenyse mokslininkai aptiko iki šiol mokslui nežinomą vaikščiojančio ryklio rūšį. Nors šie rykliai atrodo neįprastai ir gali vaikščioti jūros dugnu remdamiesi pelekais, jų atradimas primena, kad vandenynuose vis dar esama neatrastų ryklių rūšių.
Australijos Saulės pakrantės universiteto (UniSC) tyrėjų komanda, vadovaujama Jess Blakeway ir Christine Dudgeon, naująją rūšį aptiko 2025 m. atlikdama lauko tyrimus Milne Bėjaus regione. Tyrimo rezultatai paskelbti recenzuojamame mokslo žurnale „Journal of the Ocean Science Foundation“.
Šis atradimas paskelbtas tuo metu, kai ryklių apsauga tampa vis svarbesnė. Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) duomenimis, daugiau nei trečdaliui pasaulio ryklių ir rajų rūšių gresia išnykimas.
Atrasta iki šiol mokslui nežinoma vaikščiojančio ryklio rūšis
Naujai aprašytai rūšiai, Hemiscyllium dudgeonae, suteiktas pavadinimas „Dudgeon’s walking shark“ (liet. „Dudgeon vaikščiojantis ryklys“) Christine Dudgeon garbei, žinomai ryklių genetikei ir ekologei. Ji daugiau nei du dešimtmečius tyrinėja vaikščiojančius ryklius.
Ši rūšis aptinkama nedideliame rifų plote prie Papua Naujosios Gvinėjos pietrytinės pakrantės. Kaip ir kiti epauletinių ryklių grupės atstovai, ji stiprius pelekus naudoja beveik kaip kojas, todėl gali judėti sekliomis rifų seklumomis, kurių daugelis kitų ryklių nepasiekia. Šie rykliai minta jūros dugne gyvenančiais smulkiais bestuburiais ir žmonėms jokio pavojaus nekelia.
Dudgeon šis atradimas turėjo ypatingą asmeninę reikšmę.
„Naujos ryklių rūšys pasirodo ne taip dažnai, o tai neabejotinai pirmoji, pavadinta mano vardu“, – sakė ji.
Niekas nesitikėjo tokio atradimo
Naujosios rūšies atradimas prasidėjo per naktinius tyrimus Milne Bėjaus seklumose. Ten mokslininkai tyrinėjo nykstančius epauletinius ryklius – grupę, kuriai priklauso ir naujai aprašyta Hemiscyllium dudgeonae rūšis.
Šie nedideli rifų rykliai savo pavadinimą gavo dėl dviejų tamsių dėmių už žiaunų, primenančių karinių uniformų antpečius.
Tyrėjai ieškojo jau žinomų epauletinių ryklių rūšių, kai Christine Dudgeon pastebėjo ryklį, kuris iš karto pasirodė kitoks nei visi iki tol matyti. Nardymo metu ji atsargiai sugavo jį rankomis ir pargabeno į tyrimų laivą, kur gyvūnas buvo išsamiau ištirtas.
Tyrimų laive ryklys iš karto patraukė pagrindinės straipsnio autorės Jess Blakeway dėmesį. Neįprastas ryklio spalvų raštas neatitiko rūšių, kurias mokslininkai tikėjosi rasti.
„Iš karto supratau, kad spalvų raštas skiriasi nuo visų kitų rūšių, su kuriomis buvau dirbusi anksčiau“, – pasakojo Blakeway.
Vietoj įprastų leopardą primenančių dėmių šio ryklio kūną dengė išskirtiniai balti brūkšneliai rudame fone. Būtent toks raštas mokslininkams iš karto sukėlė įtarimų, kad jie galėjo aptikti iki tol nežinomą rūšį.
„Šis naujas egzempliorius turi daug dėmių ir brūkšnelių, kurie man priminė Brailio raštą arba Morzės abėcėlę“, – sakė Blakeway.
Mokslininkai tęsė paieškas toje pačioje teritorijoje. Per kitas dvi naktis jie aptiko dar 11 tokiu pačiu išskirtiniu raštu pasižyminčių ryklių. Tai dar labiau sustiprino įtarimus, kad jiems pavyko atrasti iki tol mokslui nežinomą rūšį.
Mokslininkai sunerimę dėl naujai atrastos rūšies
Nors naujosios rūšies atradimas sukėlė didelį mokslininkų susidomėjimą, jis kartu atkreipė dėmesį ir į galimas grėsmes jos išlikimui.
Tyrėjai nustatė, kad ši rūšis gyvena labai ribotame geografiniame areale. Dėl to ji gali būti ypač pažeidžiama nykstant buveinėms, plečiantis pakrančių urbanizacijai, didėjant žvejybos spaudimui ir stiprėjant klimato kaitos poveikiui.
Mokslininkai pabrėžia, kad nedidelėse teritorijose paplitusios rūšys susiduria su didesne išnykimo rizika, nes net viena rimta aplinkos grėsmė gali paveikti didelę jų populiacijos dalį.
Tačiau vietos gyventojams šis ryklys buvo gerai pažįstamas. Pietryčių Papua Naujosios Gvinėjos bendruomenės jį nuo seno vadina „kadedekedewa“. Apytikriai šis pavadinimas reiškia „tingų ryklį“ arba „šuninį ryklį“. Taip vietos gyventojai jį praminė dėl lėtų, neskubių judesių jūros dugne.
Tik neseniai mokslininkai patvirtino, kad šis vietos gyventojams gerai žinomas rifinis ryklys iš tiesų yra atskira, iki tol moksliškai neaprašyta rūšis.
Dabar tyrėjai siekia surinkti daugiau duomenų apie šios rūšies populiacijos dydį ir paplitimą. Tai padėtų nustatyti, ar jai būtinos papildomos apsaugos priemonės.
„Tikimės surinkti daugiau duomenų per mūsų kitą mokslinių tyrimų ekspediciją spalio mėnesį, kad padėtume Tarptautinei gamtos apsaugos sąjungai (IUCN) įtraukti šią rūšį į Raudonąją knygą kaip pažeidžiamą arba nykstančią“, – teigė Blakeway.
Kodėl tokie atradimai vis dar svarbūs
Dudgeon vaikščiojančio ryklio atradimas dar kartą primena, kad net ir XXI amžiuje mokslininkai vis dar aptinka iki tol nežinomas ryklių rūšis.
Kiekvienas toks atradimas padeda geriau suprasti jūrų ekosistemas ir leidžia laiku nustatyti rūšis, kurioms būtina apsauga. Vien šioje ryklių grupėje net penkios iš dešimties žinomų rūšių jau laikomos nykstančiomis, nes jų paplitimas apsiriboja labai nedidelėmis teritorijomis.
Kitaip tariant, neįmanoma apsaugoti rūšių, kurių egzistavimas dar nėra žinomas.
Nors kasmetinė „Shark Week“ daugiausia dėmesio skiria garsiausiems pasaulio rykliams, Hemiscyllium dudgeonae atradimas primena, kad ne visos istorijos apie šiuos plėšrūnus susijusios su įspūdingais iššokimais iš vandens ar dramatiškais susidūrimais atviroje jūroje. Kartais svarbiausi atradimai gimsta atokiuose rifuose, kur iki šiol mokslui nežinomos rūšys gali išlikti nepastebėtos dešimtmečius.
„Dažniausiai nežinomu laikome gilųjį vandenyną. Retai susimąstome, kad ir seklūs vandenys vis dar gali slėpti mokslui nežinomų rūšių. Todėl atrasti naują ryklių rūšį, gyvenančią gana sekliuose vandenyse, yra labai jaudinanti patirtis“, – sakė Blakeway.
2026 metais atrasta visiškai nauja ryklių rūšis dar kartą primena, kad vandenynas tebėra viena mažiausiai ištirtų Žemės vietų. Kiekviena ekspedicija, kiekvieni lauko tyrimai ir kiekviena genetinė analizė gali atnešti netikėtų atradimų.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad vos atradę šią rūšį mokslininkai iš karto ėmė svarstyti, kaip ją apsaugoti. Tai puikiai parodo šiandienos jūrų biologijos iššūkius – nors naujų rūšių vis dar atrandama, laiko pasirūpinti jų išsaugojimu gali likti vis mažiau.
