Johnas L. Austinas buvo anglų filosofas, geriausiai žinomas kaip kalbos aktų teorijos kūrėjas. Austinas pastebėjo, kad žodžiai ne tik apibūdina, bet kartais ir atlieka veiksmą.
Kai kas nors sako: „aš tau atleidžiu“, jis ne tik perduoda informaciją apie atleidimą. Jis taip pat kažką atlieka. Po tų žodžių jūsų santykiai pasikeičia. Panašiai, tokios frazės kaip „pažadu“, „atsiprašau“ ir „sutinku“ keičia socialinę aplinką tarp dviejų ar daugiau asmenų vien tuo, kad jos ištariamos.
Dauguma žmonių gyvena nesuvokdami šios galios. Jie įsivaizduoja žodžius kaip garsus, kurie perduoda mintis iš vieno žmogaus kitam. Tačiau žodžiai gali nukreipti dėmesį, suteikti prasmę, sukurti tapatybę ir, kas svarbiausia, nulemti, kokie klausimai gali būti nagrinėjami.
Žodžių galia
Terapija dažnai padeda suprasti, kaip seniai ištarti žodžiai ir toliau gyvena mumyse. Galbūt vaikystės pravardė, pavyzdžiui, „dramos karalienė“ ar „drovuolis“, palaipsniui formavo žmogaus savęs suvokimą. Tai, kas iš pradžių buvo tik pašaipi pastaba, ilgainiui tapo nusistovėjusiu vaidmeniu šeimoje.
Pakartotiniai posakiai gali turėti panašų poveikį: „berniukai neverkia“, „joks maistas nesuteikia tokio malonumo kaip jausmas būti lieknam“, „apie šeimos reikalus nekalbame“. Šios frazės gali būti ištariamos atsitiktinai, tačiau turi giluminį poveikį asmens santykiams su emocijomis, maistu ar pažeidžiamumu.
Nėra nuostabu, kad tyrimai paprastai sieja šiltą, atvirą tėvų ir vaikų bendravimą su geresniais rezultatais, o priešišką, neigiamą ir nenuoseklų bendravimą – su prastesne savijauta.
Tačiau vieni didžiausią įtaką mūsų gyvenimui darančių žodžių jau sklinda nebe iš tėvų lūpų. Tai žodžiai, kuriuos kartojame patys sau.
Neigimo burtažodis
Reikėtų atkreipti dėmesį į tris svarbius žodžius, kurie gali turėti nepastebimą ir dažnai pernelyg didelį poveikį terapijai: „aš nežinau“.
Terapeutas gali paklausti:
- „Kur, jūsų manymu, to išmokote?“
- „Kada pirmą kartą, kiek prisimenate, palyginote save su kitu žmogumi?“
- „Kaip manote, kas nutiktų, jei nuviltumėte savo motiną?“
Dažnai frazė „aš nežinau“ išsprūsta iš žmogaus lūpų dar prieš jam skiriant bent penkias sekundes apmąstymams.
Savęs pažinimas yra sunkus darbas. Jei žinotume visus atsakymus į klausimą, kaip tapome tokiais žmonėmis, kokie esame šiandien, galbūt mums ir nereikėtų psichoterapijos. Tačiau „aš nežinau“ gali reikšti ne tik neapibrėžtumą. Tai gali būti nesąmoningas gynybos mechanizmas, skirtas nutraukti atsakymo paiešką dar prieš jai prasidedant.
Nors išoriškai ši frazė gali reikšti „neturiu atsakymo“, šie žodžiai gali atlikti veiksmą: „aš nesvarstysiu šio klausimo“. Smalsumas pasitraukia. Galimybės, kurios galbūt būtų atsiradusios, jei būtume pasiryžę patirti tylų apmąstymą, atmetamos dar prieš joms spėjus susiformuoti.
Mes nustojame ieškoti.
Atrodo, tarsi patys save apgaubtume neigimo kerais. Šis užkeikimas neištrina žinių. Jis apsaugo mus nuo susidūrimo su tuo, ką paieška galėtų atskleisti.
Terapijos principas – „taip, ir“
Naudingą analogiją galima rasti improvizacijos komedijoje. Pagrindinis improvizacijos principas yra „taip, ir“. Kai vienas atlikėjas pateikia idėją, kitas priima šią prielaidą ir ją papildo. Jei antrasis atlikėjas iš karto atmeta šį pasiūlymą, scena žlunga. Kūrybinis procesas reikalauja laikinai leisti egzistuoti neaiškiai galimybei.
Savirefleksijai reikalingas kažkas panašaus. Mums nebūtina žinoti, ar mūsų pirmasis atsakymas yra teisingas. Mums tereikia leisti atsakymui ateiti.
Vietoj „aš nežinau“ pasistenkite sakyti:
- „Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, yra…“
- „Jei turėčiau spėti…“
- „Dalis manęs klausia, ar…“
- „Atrodo, kad nenoriu į tai atsakyti.“
- „Kol kas niekas neateina į galvą. Ar galiu dar akimirką su tuo pabūti?“
Šie atsakymai nepretenduoja būti galutine tiesa apie jūsų istoriją, tačiau padeda tęsti savęs pažinimo procesą. Pirmoji į galvą šovusi mintis nebūtinai yra galutinė tiesa, tačiau ji gali tapti vertingu atspirties tašku tolesniam apmąstymui.
Terapija nereikalauja, kad jau žinotumėte atsakymą. Ji prašo kai ko kur kas kuklesnio, bet kartu ir sunkesnio – išlikti smalsiems pakankamai ilgai, kad atsakymas galėtų ateiti.
„Aš nežinau“ gali būti būtent tai, kas neleidžia prasidėti tikrajam darbui.
