2025 metų pabaigoje Osle buvo daugiau nei 120 tūkst. elektromobilių – jie sudarė beveik pusę visų mieste registruotų lengvųjų automobilių. Tačiau įdomiausia ne pats jų skaičius. Norvegijos sostinė rodo, kad masiniam elektromobilių naudojimui nebūtinai reikia milžiniško greitojo įkrovimo stotelių tinklo – didžioji dalis viešųjų įkrovimo prieigų čia yra palyginti lėtos ir įrengtos ten, kur žmonės ir taip palieka savo automobilius.
Beveik pusė Oslo automobilių yra elektriniai, tačiau miesto įkrovimo sistema daugiausia remiasi lėtesnėmis AC įkrovimo prieigomis, o ne greitojo įkrovimo stotelėmis.
Oficialios statistikos duomenimis, 2025 metų pabaigoje Osle buvo registruoti 120 469 elektromobiliai iš iš viso 246 809 lengvųjų automobilių. Bergene elektromobilių dalis buvo dar didesnė.
Tačiau labiausiai stebina įkrovimo infrastruktūros sudėtis. Iš 4 519 viešųjų įkrovimo prieigų maždaug 78 proc. jų galia siekė nuo 3,6 iki 43 kW.
Galingesnių įkrovimo prieigų gerokai mažiau. 611 jų galia siekė nuo 50 iki 250 kW, o 376 – daugiau kaip 300 kW. Tokio tinklo pakanka taksi automobiliams, furgonams ir tiems atvejams, kai energiją reikia papildyti itin greitai.
Svarbiausia ne įkrovimo galia, o vieta
Tačiau Oslo sistemos sėkmę lemia ne pati įranga. Kur kas svarbiau tai, kur įrengtos įkrovimo prieigos ir kas turi teisę jas įsirengti.
Nuo 2020 metų daugelis Oslo daugiabučių gyventojų turi teisę savo automobilio stovėjimo vietoje įsirengti elektromobilio įkrovimo prieigą. Šis sprendimas elektromobilių įkrovimo infrastruktūros plėtrai turėjo didesnę reikšmę nei didelių įkrovimo centrų kūrimas.
Be to, naktimis miestas sumažina automobilių stovėjimo mokesčius prie viešųjų įkrovimo prieigų. Dėl to lėtu įkrovimu patogu naudotis tuo metu, kai žmogus miega, užuot laukus prie automobilio, kol jo baterija pasipildys.
Europoje daugelį metų daugiau dėmesio buvo skiriama kitai problemai. 2021 metais „TNW“ skelbė, kad net 70 proc. visų Europos Sąjungos (ES) įkrovimo prieigų buvo sutelkta vos trijose valstybėse.
Lėtojo įkrovimo matematika nėra įspūdinga, tačiau praktiškai jos visiškai pakanka. 6 kW galios įkrovimo prieiga per šešias valandas gali perduoti maždaug 36 kWh energijos. Daugeliui elektromobilių to pakaktų nuvažiuoti apie 160 kilometrų.
Vis dėlto diskusijose ilgą laiką dominavo bendras įkrovimo prieigų skaičius. 2022 metais automobilių gamintojai teigė, kad iki 2030 metų ES reikės 6,8 mln. įkrovimo prieigų – gerokai daugiau, nei tuo metu buvo numatyta oficialiuose tiksluose.
Oslo principas persikelia ir į Europos Sąjungą
Europoje Oslo modelį primenantis principas pradedamas įgyvendinti dabar. Įdomu tai, kad atitinkamos nuostatos įtrauktos ne į transporto srities teisės aktus, o į atnaujintą Pastatų energinio naudingumo direktyvą. Jau vien tai parodo, kaip ši problema suprantama – elektromobilių įkrovimas vis labiau siejamas ne tik su keliais ir degalinėmis, bet ir su vietomis, kuriose automobiliai stovi ilgesnį laiką.
Direktyvos 14 straipsnio 8 dalyje valstybės narės įpareigojamos supaprastinti įkrovimo prieigų įrengimą nuomininkams ir nekilnojamojo turto savininkams. Šias nuostatas į nacionalinę teisę numatyta perkelti iki 2026 metų gegužės.
Vis dėlto organizacija „Transport & Environment“ šią vadinamąją teisę įsirengti įkrovimo prieigą vertina kaip gana neapibrėžtą.
Būtent čia ir išryškėja skirtumas. Norvegija problemą pradėjo spręsti dar šešeriais metais anksčiau, suteikdama gyventojams teisę įsirengti įkrovimo prieigas ir pasitelkdama automobilių stovėjimo kainų lengvatas. Tuo metu ES tik dabar pradeda plačiau diegti panašų principą.
Oslo pavyzdys rodo, kad elektromobilių infrastruktūros plėtrai nebūtinai reikia vien vis galingesnių ir brangesnių greitojo įkrovimo stotelių. Kartais veiksmingesnis sprendimas yra gerokai paprastesnis – suteikti galimybę automobilį lėtai įkrauti ten, kur jis ir taip stovėtų kelias valandas.
