Saulės šviesa dažniausiai siejama su vitaminu D ir gera savijauta, tačiau jos poveikis organizmui gali būti gerokai platesnis. Mokslininkai aptiko intriguojantį ryšį tarp buvimo saulėje, cukraus kiekio kraujyje ir 2 tipo diabeto rizikos. Vis dėlto specialistai pabrėžia – šie rezultatai nėra raginimas daugiau degintis ar lankytis soliariumuose.
2 tipo diabetas – lėtinė medžiagų apykaitos liga, kai organizmas negamina pakankamai insulino arba negali jo tinkamai panaudoti. Dėl to kraujyje padidėja gliukozės kiekis.
Ankstesni stebėjimo tyrimai mažesnį vitamino D kiekį kraujyje yra sieję su didesne 2 tipo diabeto rizika. Tačiau kontroliuojamų klinikinių tyrimų rezultatai kol kas neleidžia teigti, kad būtent vitamino D trūkumas sukelia 2 tipo diabetą ar kad vitamino D papildai galėtų apsaugoti nuo šios ligos bendrojoje populiacijoje.
Vitaminas D daugiausia gaminamas žmogaus odoje, ją veikiant saulės ultravioletiniams B (UVB) spinduliams. Tačiau mokslininkai jau kurį laiką svarsto, kad saulės poveikis organizmui gali būti susijęs ne vien su šiuo vitaminu.
Pavyzdžiui, yra duomenų, kad ultravioletinė spinduliuotė gali paskatinti odoje sukaupto azoto monoksido išsiskyrimą. Ši medžiaga plečia kraujagysles ir gali mažinti kraujospūdį. Tyrimai su gyvūnais taip pat parodė sąsajų tarp ultravioletinių spindulių poveikio ir kai kurių medžiagų apykaitos rodiklių.
Todėl Edinburgo universiteto Jungtinėje Karalystėje ir Karolinskos instituto Švedijoje mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, ar saulės šviesa gali būti susijusi ir su gliukozės kiekiu kraujyje bei 2 tipo diabetu.
Saulės šviesa susieta su mažesniu cukraus kiekiu kraujyje
Tyrimas, paskelbtas moksliniame žurnale „Scientific Reports“, buvo atliktas naudojant didelės apimties „UK Biobank“ duomenis.
Mokslininkai vertino, kiek UVA spinduliuotės tyrimo dalyvių gyvenamosiose vietose buvo likus kelioms dienoms iki jų kraujo tyrimų, ir šiuos duomenis lygino su gliukozės kiekiu kraujyje.
Rezultatai parodė įdomią sąsają: didesnis saulės šviesos kiekis buvo siejamas su mažesniu gliukozės kiekiu kraujyje.
Ryškiausias ryšys pastebėtas žiemą. Didesnis vidutinis saulės poveikis per dvi dienas iki kraujo paėmimo buvo siejamas su mažesniu gliukozės kiekiu žiemą, o vertinant septynių dienų laikotarpį toks ryšys pastebėtas ir žiemą, ir pavasarį.
Tyrėjai taip pat nagrinėjo ilgalaikio ultravioletinės spinduliuotės poveikio sąsajas. Tam jie pasitelkė pačių dalyvių pateiktus duomenis apie naudojimąsi soliariumais ar ultravioletinių spindulių lempomis.
Pagal naudojimosi dažnumą žmonės buvo suskirstyti į tris grupes: nesinaudojančius, retkarčiais besinaudojančius ir dažnai besinaudojančius.
Analizė parodė, kad retkarčiais soliariumais besinaudojusių žmonių 2 tipo diabeto rizika buvo 14 proc. mažesnė, o dažnai besinaudojusių – 22 proc. mažesnė, palyginti su jais nesinaudojusiais žmonėmis.
Dažnesnis naudojimasis soliariumais taip pat buvo siejamas su mažesniu kūno masės indeksu (KMI), mažesniu gliukozės kiekiu kraujyje ir didesniu vitamino D kiekiu.
Tačiau šiuos skaičius svarbu vertinti atsargiai. Tyrimas parodė sąsają, o ne įrodė, kad ultravioletiniai spinduliai apsaugo nuo diabeto.
Kodėl ryšys buvo stipriausias žiemą?
Mokslininkai mano, kad vienas iš galimų paaiškinimų gali būti jau minėtas azoto monoksidas. Ankstesni tyrimai rodo, kad jo poveikis po ultravioletinių spindulių poveikio gali būti didžiausias maždaug po 24–48 valandų.
Azoto monoksidas gali turėti įtakos gliukozės kiekiui gerindamas kraujotaką, insulino išsiskyrimą ir organizmo jautrumą insulinui.
Ypač įdomu tai, kad ryškiausia sąsaja tarp saulės šviesos ir mažesnio gliukozės kiekio buvo nustatyta žiemą, kai saulės šviesos apskritai gauname gerokai mažiau.
Tyrėjai pastebėjo ir dar vieną įdomią tendenciją: kai UVA spinduliuotės buvo nedaug, jai didėjant gliukozės kiekis mažėjo ryškiausiai. Tačiau pasiekus didesnį saulės poveikį šis ryšys susilpnėdavo.
Tai leidžia kelti prielaidą, kad organizmui gali pakakti tam tikro saulės šviesos kiekio, o dar didesnis jos poveikis nebūtinai suteikia papildomos naudos.
Šis pastebėjimas ypač įdomus dėl vitamino D. Tyrimas atliktas Jungtinėje Karalystėje, kur, kaip ir Lietuvoje, žiemos mėnesiais UVB spinduliuotės gali nepakakti veiksmingai vitamino D gamybai odoje. Todėl mokslininkai mano, kad pastebėtas ryšys tarp saulės šviesos ir mažesnio gliukozės kiekio gali būti susijęs ir su kitais, nuo vitamino D nepriklausančiais mechanizmais.
Tai nėra priežastis pradėti lankytis soliariume
Nors rezultatai intriguoja, tyrimas turi svarbių apribojimų.
Mokslininkai negalėjo tiksliai žinoti, kiek laiko kiekvienas žmogus iš tikrųjų praleido saulėje – buvo vertinamas UVA spinduliuotės kiekis jo gyvenamojoje vietoje. Duomenis apie naudojimąsi soliariumais pateikė patys dalyviai, o ilgalaikė analizė buvo retrospektyvi ir apėmė tik europietiškos kilmės baltaodžius dalyvius.
Be to, gali būti, kad soliariumais besinaudojantys žmonės nuo jais nesinaudojančių skyrėsi ir kitais gyvenimo būdo įpročiais. Todėl negalima teigti, kad būtent soliariumas lėmė mažesnę 2 tipo diabeto riziką.
Patys tyrimo autoriai pabrėžia, kad jų rezultatai nėra pagrindas rekomenduoti soliariumus kaip būdą sumažinti 2 tipo diabeto riziką. Ultravioletinė spinduliuotė yra žinomas odos vėžio rizikos veiksnys, todėl galimą naudą būtina vertinti kartu su gerai žinoma per didelio UV poveikio rizika.
Tyrėjų teigimu, dabar reikėtų išsiaiškinti, koks saulės šviesos kiekis ir poveikio trukmė galėtų būti naudingi medžiagų apykaitos sveikatai, kartu nedidinant žalos rizikos.
Taigi tyrimo rezultatai nereiškia, kad kuo daugiau laiko praleisime saulėje, tuo mažesnė bus diabeto rizika. Tačiau jie atveria įdomią tyrimų kryptį ir leidžia manyti, kad saulės šviesos poveikis žmogaus organizmui gali būti sudėtingesnis, nei manyta iki šiol.
