„YouTube“ galima rasti dar 2019 metais nufilmuotą vaizdo įrašą, kuriame 100 atsitiktinai pasirinktų žmonių bando švilpti prieš kamerą. Maždaug pusei jų nepavyksta – kai kuriems itin įspūdingai. Tačiau vienoje vaizdo įrašo vietoje greitai parodoma apie 50 žmonių, kuriems pavyko, ir į akis krinta įdomus dalykas: iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kiekvienas jų burna suformuoja visiškai tokią pačią formą.
Pažvelgus atidžiau, ši forma yra stebėtinai konkreti. Lūpų kampučiai šiek tiek patraukiami atgal, o ne atkišami į priekį. Viduryje paliekama nedidelė apvali anga – jos plotis labiau primena pieštuko storį nei plačią „O“ formą, kurią daugelis įsivaizduoja.
Visa tai kelia akivaizdų klausimą: jeigu norint švilpti iš tiesų reikia burna suformuoti tam tikrą formą, kodėl ne visiems pavyksta suprasti, kaip tai padaryti? Ir dar svarbiau – ar iš tiesų yra žmonių, kurie, kad ir kiek stengtųsi, tiesiog negali švilpti?
Pasak Ilinojaus technologijos instituto mechanikos inžinerijos profesoriaus Francisco Ruizo, tyrinėjančio švilpimo akustiką, atvejai, kai švilpti iš tiesų neįmanoma dėl anatominių priežasčių, yra reti. Daugumai žmonių, anot jo, tereikia praktikos.
„Tai labiau panašu į važiavimą dviračiu. Daug kartų nukrenti ir galiausiai išmoksti“, – sako jis.
Tikrosios priežastys, kodėl kai kurie žmonės negali švilpti
Nedidelei daliai žmonių tam tikros fizinės būklės iš tiesų gali lemti, kad švilpti nepavyks, kad ir kiek jie stengtųsi.
„Reikia tinkamai suformuoti lūpas, o tada – tinkamai nustatyti liežuvio padėtį gomurio atžvilgiu. Jei žmogus turi nesuaugusį gomurį [įgimtą būklę, kai burnos ertmės skliautas nėra visiškai suaugęs], jis tiesiog negalės švilpti, nes nesugebės tinkamai suformuoti to susiaurėjimo [siauros angos, pro kurią teka oras]“, – sako F. Ruizas.
Nors mintis, kad toks smagus dalykas kaip švilpimas susijęs su „geometrija“, gali skambėti kiek bauginančiai, nerimauti nėra dėl ko – niekas nelieps imti matlankio. Burna ir taip geba suformuoti itin tikslias formas mums apie tai nė nesusimąstant.
Tačiau, išskyrus nesuaugusį gomurį ir kitas burnos geometrijai įtakos turinčias būkles, dauguma žmonių, kuriems sunku švilpti, nėra tie, kurie to kategoriškai „negali“. Veikiau tai yra gebėjimo laipsnio klausimas – vieniems švilpti sunkiau nei kitiems, tačiau retai kada tai būna neįmanoma.
Svarbus ir amžius. Merilando universiteto Odontologijos mokyklos kalbos tyrimų mokslininkė ir profesorė emeritė Maureen Stone mokymąsi švilpti suaugus lygina su naujos kalbos mokymusi vyresniame amžiuje.
„Jei paimsite suaugusį žmogų, perkelsite jį į kitą šalį ir liepsite išmokti naują kalbą, tikriausiai jis visada kalbės su akcentu. Tačiau jei paimsite vaiką ir perkelsite jį į kitą šalį, problemos nebus“, – sako ji.
Pasak jos, lūžio taškas yra brendimas. Švilpimui būtina tiksli lūpų ir liežuvio raumenų kontrolė, o prasidėjus brendimui šie raumenys tampa mažiau prisitaikantys.
„Iš esmės seną šunį sunkiau išmokyti naujų triukų“, – sako M. Stone.
Kaip iš tikrųjų veikia švilpimas?
Taigi, kas iš tiesų vyksta burnoje, kai švilpiame? Pažvelkime į šio proceso mechaniką.
Švilpti pavyksta tik tada, kai lūpos ir liežuvis suformuoja dvi labai tikslias angas – tai viena priežasčių, kodėl nemažai žmonių sunkiai išmoksta švilpti. Kitaip nei kalbant ar dainuojant, švilpimui nenaudojamos balso klostės, dažniau vadinamos balso stygomis – gerklėje esančios vibruojančios struktūros, kurios įprastai sukuria garsą mums kalbant. Švilpiant balso klostės lieka visiškai atviros ir neskleidžia garso.
Vietoj jų visą darbą atlieka atvira erdvė tarp gerklės ir lūpų, mokslininkų vadinama balso traktu. Lūpos priekyje suformuoja nedidelę angą, o liežuvio galinė dalis pakyla gomurio link ir giliau burnoje sukuria antrą siaurą tarpą.
Pro šiuos du taškus judantis oras sukuria procesą, primenantį mažytį savaime palaikomą grįžtamojo ryšio ciklą. Liežuvis sukelia nedidelį oro srauto sutrikimą, kuris juda pirmyn link lūpų. Šis sutrikimas kaip slėgio banga atsispindi atgal ir vėl keliauja į burną, kur dar kartą sąveikauja su liežuviu. Tai vyksta šimtus kartų per sekundę – garsas tarsi nuolat „mušinėjamas“ pirmyn ir atgal, kol galiausiai susiformuoja aiški ir pastovi nata.
Tai ta pati pagrindinė fizika, kaip pučiant virš stiklinio butelio angos – veiksmas, kurį daugelis vaikystėje atliko nė nesusimąstydami. Garsą sukuria ne butelyje esantis vanduo, o virš jo likęs oras. Kuo mažiau vandens, tuo daugiau erdvės orui vibruoti, todėl garsas būna žemesnis. Kuo daugiau vandens, tuo mažiau lieka erdvės, todėl garsas tampa aukštesnis. Mokslininkai tai vadina Helmholco rezonatoriumi, o švilpiant paaiškėja, kad žmogaus burna gali būti stebėtinai geras rezonatorius.
Tačiau net ir tinkamai suformuoti burną nepakanka. Pasak kartu su F. Ruizu Ilinojaus technologijos institute dirbančio tyrėjo Prashantho Tamilselvamo, reikia pūsti ir tinkama jėga. Jei pučiama per silpnai – nieko neįvyksta. Jei per stipriai – švilpimas taip pat nepavyksta.
„Yra optimalus taškas, kuriame atsiranda švilpimas“, – sako jis.
Pagalbinė priemonė mokantis švilpti
Žmonėms, kurie patenka į kategoriją „tiesiog dar nesuprato, kaip tai padaryti“, F. Ruizas sukūrė priemonę, galinčią padėti. Ji vadinama „Flutino“. Tai nedidelis 3D spausdintuvu pagamintas įtaisas, sukurtas taip, kad padėtų lūpoms įgauti švilpimui reikalingą tikslią formą. „Flutino“ yra mažesnis už monetą ir savo forma šiek tiek primena mažą piltuvėlį.
„Jis pakeičia jūsų lūpas. Įkiškite jį tarp jų [lūpų], pūskite, o įtaisas atliks formavimo darbą, kurio jūsų burna pati galbūt neatlieka tinkamai“, – apie savo įtaisą sako F. Ruizas.
Pasak F. Ruizo, kitaip nei kiti instrumentai, jis veikia tiek pučiant orą lauk, tiek traukiant jį į vidų.
F. Ruizas šią idėją pradėjo plėtoti pandemijos metu. Jis sukūrė keletą prototipų, kol galiausiai apsistojo ties dabartiniu dizainu. Bandymų metu naudojant šį įtaisą pavyko išgauti net iki 100 decibelų stiprumo švilpimą – pakankamai garsų, kad jis iš tiesų galėtų išgąsdinti.
Šiuo metu F. Ruizo „Flutino“ dar laukia patento ir jo kol kas negalima įsigyti, tačiau mokslininkas jau pradėjo aiškintis, ar įtaisas galėtų būti naudojamas kaip pagalbinė priemonė mokantis švilpti.
Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) studentų grupė, taikliai pasivadinusi „Whistling Club“ („Švilpimo klubu“), tikrina, ar žmonės, kuriems niekada anksčiau nepavyko švilpti, gali to išmokti naudodami šį įtaisą tarsi savotiškus „pagalbinius ratukus“.
„Jie man dar nepranešė rezultatų“, – sako F. Ruizas.
P. Tamilselvamui, kuriam prieš prisijungiant prie projekto buvo sunku išgauti ilgiau trunkantį švilpimą, lūžį lėmė ne įtaisas, o praktinės žinios, kurias jis įgijo dalyvaudamas tyrime. Praktika galbūt ir nepadeda pasiekti tobulybės, tačiau, pasak P. Tamilselvamo, ji iš tiesų duoda rezultatų.
„Sakyčiau, kad dabar man sekasi bent 50 ar 60 procentų geriau nei anksčiau“, – sako jis.
Galiausiai gebėjimą švilpti lemia ne vien įgimtos anatominės savybės. Daugumai žmonių svarbiausia išmokti tinkamai valdyti lūpų ir liežuvio padėtį, atrasti reikiamą oro srauto stiprumą ir praktikuotis. Tad jei švilpti nepavyksta iš pirmo, dešimto ar net šimtojo karto, tai dar nebūtinai reiškia, kad išmokti švilpti nepavyks apskritai.
