Pastaraisiais metais mūsų supratimas apie tai, kas iš tiesų valdo vandenynus, gerokai pasikeitė. Nuo filmo „Nasrai“ laikų didieji baltieji rykliai daugelio vaizduotėje buvo laikomi neginčijamais jūrų valdovais.
Tačiau mokslininkai išsiaiškino, kad net šie įspūdingi plėšrūnai turi savo priešą – galingąją orką (lot. Orcinus orca). Šie sumanūs ir itin efektyvūs medžiotojai medžioja didžiuosius baltuosius ryklius dėl jų maistingų, riebalų gausių kepenų.
Gali atrodyti, kad orkas išgąsdinti būtų beveik neįmanoma. Tačiau taip nėra. Vos išgirdus ilgapelekių grindų (lot. Globicephala melas) – delfininių šeimos jūrų žinduolių – būrio skleidžiamus garsus, orkos neretai skuba pasišalinti. Įdomiausia tai, kad iki šiol niekas tiksliai nežino, kodėl taip nutinka.
„Orkos – aukščiausio lygmens vandenynų plėšrūnės – reaguoja į ilgapelekių grindų skleidžiamus akustinius signalus ir tikėtina, kad jų buvimą suvokia kaip grėsmę.
Tačiau vis dar neaišku, kodėl šis aukščiausio lygmens plėšrūnas vengia mažesnio, iš pirmo žvilgsnio silpnesnio agresoriaus“, – „Scientific Reports“ paskelbtame tyrime rašė mokslininkų komanda, vadovaujama jūrų biologės Annos Selbmann.
Mokslininkai jau daugiau nei 20 metų bando įminti šią paslaptį
Šios istorijos pradžia siekia 2012 metus, kai jūrų biologės Charlotte Curé vadovaujama mokslininkų grupė užfiksavo neįprastą elgesį. Mokslininkams laukinėje gamtoje paleidus orkų balsų įrašus, ilgapelekės grindos tarsi negalėjo jiems atsispirti – jos iš karto pradėdavo plaukti garso šaltinio link.
Jei ilgapelekės grindos būdavo pakankamai arti, kad išgirstų šiuos orkų garsus, jos iš karto pradėdavo judėti jų link.
Tačiau vėliau kita mokslininkų grupė, vadovaujama Ispanijos nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos (CSIC) jūrų biologo Renaud de Stephanis, užfiksavo dar keistesnį reiškinį.
2014 m. paskelbtame tyrime mokslininkai nurodė, kad per visus nuo 2004 m. užfiksuotus ilgapelekių grindų ir orkų susidūrimus laukinėje gamtoje orkos pasitraukdavo. Vos tik ilgapelekės grindos pasirodydavo vandenyse, kuriuose buvo orkų, šios nebenorėdavo ten pasilikti.
Tai ypač stebino todėl, kad tam, regis, nebuvo jokios aiškios ekologinės priežasties.
Atlikę tyrimus Gibraltaro sąsiauryje, de Stephanis ir jo komanda nustatė, kad orkos ir ilgapelekės grindos nekonkuruoja dėl to paties maisto ir viena kitos nemedžioja. Be to, ilgapelekės grindos yra gerokai mažesnės už orkas, todėl neturėtų kelti joms didesnės grėsmės.
Mokslininkai padarė prielaidą, kad galbūt kadaise orkos medžiojo ilgapelekes grindas, o šios išlaikė savotišką „atmintį“ apie tokią grėsmę. Vis dėlto šią hipotezę patvirtinančių įrodymų taip pat beveik nėra.
Šie klausimai glumino, bet kartu ir žavėjo Anną Selbmann bei jos kolegas. Todėl jie nusprendė išsamiau ištirti šių dviejų rūšių tarpusavio sąveiką.
2022 m. paskelbtame tyrime mokslininkai išanalizavo duomenis, surinktus mokslinių stebėjimų platformose ir banginių stebėjimo išvykose šešiuose Islandijos regionuose 2007–2020 metais. Jie fiksavo, kada kiekviena rūšis pasirodydavo tam tikrose vietovėse.
Ilgapelekės grindos buvo stebimos tik vasaros mėnesiais, tačiau dažnai pasirodydavo vietose, kuriose orkos mėgsta būriuotis. Ir būtent čia istorija tapo dar keistesnė.
Net 24 užfiksuotų susidūrimų atvejais, tai yra 68 proc. visų stebėtų situacijų, orkos tiesiog išvengdavo susitikimo su ilgapelekėmis grindomis – jos pasitraukdavo dar prieš šioms pasirodant.
Tačiau 28 proc. susidūrimų baigdavosi dideliu greičiu vykstančiomis gaudynėmis – abi rūšys judėdavo iki 13,5 mazgo (apie 25 km/val.) greičiu, nuolat iššokdamos iš vandens. Toks judėjimo būdas leidžia jūrų žinduoliams plaukti greičiau.
Iki 2026 m. sukaupti daugiau nei dviejų dešimtmečių stebėjimų duomenys rodė tą pačią tendenciją – orkos iš tiesų vengia ilgapelekių grindų.
Vis dėlto liko vienas svarbus klausimas. Ar orkos iš tikrųjų reaguoja į pačias ilgapelekes grindas, o gal į kažką kita, kas vyksta šių susidūrimų metu?
Vien ilgapelekių grindų balsų pakanka, kad orkos trauktųsi
Ankstesniuose tyrimuose mokslininkai ilgapelekėms grindoms leisdavo įrašytus orkų skleidžiamus garsus. Anna Selbmann ir jos kolegos nusprendė pakeisti tyrimo metodiką. Užuot laukę, kol abi rūšys susitiks laukinėje gamtoje, jie pažymėtoms orkoms paleido ilgapelekių grindų skleidžiamų garsų įrašus.
„Ankstesni tyrimai parodė, kad ilgapelekes grindas traukia orkų skleidžiami garsai, o mūsų tyrimas papildomai įrodo, kad akustiniai signalai gali lemti šių dviejų rūšių tarpusavio sąveiką abiem kryptimis“, – rašo tyrėjai.
Rezultatai buvo stulbinantys. Orkos susitelkdavo į glaudesnes grupes, pakeisdavo savo skleidžiamus garsus, apsisukdavo ir imdavo plaukti greičiau. Vien ilgapelekių grindų balsų įrašų pakako, kad orkos parodytų aiškią vengimo reakciją.
Kodėl orkos bijo mažesnių jūrų žinduolių?
Kol kas mokslininkai vis dar tiksliai nežino, kodėl ilgapelekės grindos taip atkakliai persekioja orkas ir kodėl šios nuo jų traukiasi. Kaip pažymi tyrėjai, nors užfiksuota daugybė šių dviejų rūšių susidūrimų, nė vienu atveju nebuvo pastebėta, kad ilgapelekės grindos būtų fiziškai užpuolusios orkas.
Viena iš galimų versijų – vadinamasis mobingas (angl. mobbing). Tai elgesys, kai gyvūnai, užuot bėgę nuo plėšrūno, susivienija ir jį atkakliai persekioja ar erzina tol, kol šis pasitraukia iš teritorijos.
Dažniausiai toks elgesys stebimas tarp paukščių. Pavyzdžiui, varnos gali atkakliai persekioti žmogų, dėvintį kaukę, o mainos garsiai įspėti kitas apie netoliese pasirodžiusią katę. Tokiais atvejais plėšrūnui dažnai paprasčiau pasitraukti, nei nuolat gintis nuo puldinėjančių paukščių.
Vis dėlto tai tėra viena iš hipotezių. Mokslininkai pabrėžia, kad negalima atmesti ir kitų paaiškinimų, pavyzdžiui, konkurencijos dėl maisto išteklių ar noro apsaugoti pažeidžiamus jauniklius.
Ši istorija gali būti pamoka ir žmonėms. Jei negalite būti didžiausi ar stipriausi, galbūt savo tikslus pasieksite tiesiog būdami atkaklesni už kitus.
