Apgaubta rūko ir miglos, uolėta Eilean Mòr sala, esanti Flannan salyne, priklausančiame Škotijos Vidiniams Hebridams, apipinta legendomis. Vieni sako, kad uolų įtrūkimuose gyvena fėjos. Kiti pasakoja apie „Mičo mėlynuosius vyrus“ – mėlynos odos ir pilkų veidų būtybes, tykančias povandeninėse urvuose, kurių pyktis iš gelmių iššaukia audras. Tačiau viena iš šios atokios, vėjų nugairintos vietovės mįslių priklauso ne legendoms, o istorijai: trys vyrai iš tiesų dingo iš jos švyturio.
Nerimą sukėlęs sugrįžimas į Eilean Mòr
Kai geležinio korpuso kliperis „Hesperus“ plaukė per klastingus Hebridų salyno vandenis, Džozefas Mūras buvo apimtas baimės. Mūras buvo švyturio sargas, ir 1900 m. gruodžio 26 d. plaukdamas į Eilean Mòr salą, kad pakeistų vieną iš ten dirbančių sargų, suprato, jog švyturio vėliavos (kurią švyturio sargai paprastai naudoja signalizuodami atplaukiantiems laivams) niekur nematyti.
Buvo tikimasi, kad du iš trijų sargų – Džeimsas Dukatas, Tomas Maršalas ir Donaldas Makarturas – išeis pasitikti laivo, kai jis priplauks prie kranto, ir padės įgulai iškrauti krovinį, ypač saloje, kurioje uolos yra tokios negailestingos, kad teko iškirsti primityvius laiptus uolienoje, jog būtų galima pernešti atsargas pirmyn ir atgal. Mūro kapitonas Džimas Harvis įjungė garsią laivo sireną, kartu paleisdamas ir signalinę raketą, tačiau vienintelį atsaką pateikė tik bangų šniokštimas.
Mūrui kilo įtarimas. Švyturio sargai niekada nepalieka laukiančių aprūpinimo laivų – ypač tokie patikimi vyrai kaip Dukatas, Maršalas ir Makarturas. Išlipęs į krantą, jis ėmė jų ieškoti, nesugebėdamas atsikratyti slegiančio blogos nuojautos jausmo.
Pagrindiniai vartai buvo uždaryti, bet virtuvės durys buvo atviros. Viduje tvyrojo sūrus ir šaltas oras. Židinyje nedegė ugnis, o ten, kur turėjo kabėti trys, kabėjo tik vienas neperšlampamas paltas. Lovos buvo tuščios. Vieta buvo apleista.
Švyturio antrajame aukšte buvęs kambarys tęsė daugybę klausimų keliančią istoriją: žibalinė lempa buvo nuvalyta, jos bakelis pripildytas kuro, o langų žaliuzės užtrauktos tvarkingai. Viskas buvo bauginančiai tvarkinga, tarsi sargai būtų atlikę savo pareigas ir tiesiog nustoję egzistuoti. Tik išorėje išlenkti ir sulaužyti geležiniai turėklai leido suprasti, kad kažkas įvyko ne pagal įprastą planą ar nusistovėjusią tvarką.
„Geležiniai turėklai palei perėjimą, jungiantį geležinkelį su pėsčiųjų taku į platformą, buvo išrauti iš pamatų ir sulaužyti keliose vietose; taip pat visiškai nuplauti turėklai aplink kraną ir turėklai, skirti laivo virvės pritvirtinimui. Dabar nėra nieko, kas leistų mums manyti, kad būtent ten tie vargšai vyrai prarado gyvybes“, – teigė Mūras 1900 m. gruodžio 28 d. ataskaitoje.
Ieškodamas įrodymų apleistame švyturyje, Mūras aptiko švyturio sargų žurnalą (kuris paskutinį kartą buvo atnaujintas gruodžio 13 d.) ir jų užrašų lentelę (atnaujintą gruodžio 15 d. ryte). Vyrai, matyt, dingo netrukus po to.
Kas galėjo nutikti trims švyturio sargams?
Gali būti, kad du vyrai, greičiausiai Dukatas ir Maršalas, panikavo prieš artėjančią audrą ir bandė sutvirtinti įrangą, kai milžiniška banga juos nunešė į gelmę.
Viduje visada turi būti vienas sargas, ir tai greičiausiai buvo Makarturas, kurio neperšlampamas apsiaustas buvo vienintelis, kurio niekas nebuvo dėvėjęs. Bėgdamas padėti per audringus vėjus, kurie tądien siautė aplink Eilean Mòr, jis taip pat galėjo būti nuneštas bangų.
Tačiau šioje versijoje lieka keletas spragų. Pirma, nors bangos tikriausiai smogė pavojingai arti švyturio, bet kokia hipotetinė banga, galėjusi visiškai nunešti vyrus į jūrą, turėtų būti trisdešimties metrų aukščio. Antra, atrodo, kad įrangos dėžės pritvirtinimas švartavimo virvėmis tikriausiai būtų buvęs paskutinis dalykas, apie kurį vyrai būtų galvoję.
Kita vertus, Dukatas anksčiau buvo papeiktas dėl nelaimingo atsitikimo su kranu, kuriuo į švyturio bokštą buvo keliamos reikmenų dėžės, todėl jis rizikavo gauti baudą arba būti atleistas, jei kėlimo įranga nebūtų buvusi išlaikyta darbinėje būklėje. To galbūt pakaktų paaiškinti, kodėl jis ir Maršalas būtų skubėję išeiti, kad aplenktų audrą, kol nebuvo padaryta jokia rimta žala.
Galiausiai Robertas Muirhedas (viršininkas) pats atliko tyrimą ir priėjo prie tos pačios išvados kaip ir Mūras: švyturio sargus tikriausiai nušlavė galinga banga. Nors jūros išplautų kūnų niekada nebuvo rasta, tai, ką pasiima jūra, ne visuomet sugrįžta.
Legendos, prietarai ir nepaaiškinami pasakojimai
Ne visi tikėjo, kad Dukatą, Maršalą ir Makarturą prarijo siautulingos bangos, o liaudies pasakojimai dažnai nustelbdavo logiką. Jūrų gyvatės, fėjos, elfai ir „Mėlynieji vyrai“ – visi jie buvo siejami su šių vyrų dingimu.
Taip pat nereikėtų pamiršti ir Mūro pasakojimo apie tris varnus, grėsmingai tupėjusius ant švyturio viršūnės. Prietarai paėmė viršų, kai jis pamatė, kaip jie plasnojo tamsiais sparnais, sklęsdami per apniukusį dangų, o vėliau jis pasakojo, kaip bijojo, kad tai buvo dingę vyrai, pavirtę paukščiais. Sakoma, kad jų vardai vis dar aidu skamba po salą, tarsi jų dvasios niekada nebūtų išvykusios.
Paslaptis, kurios istorija taip ir neatskleidė
„Mūras, žinoma, buvo labai sukrėstas šio nelaimingo įvykio ir atrodė labai nervingas. Jei šis nervingumas Mūro nepaliks, jį reikės perkelti, tačiau nenoriu to rekomenduoti, nes norėčiau turėti bent vieną žmogų, kuris išmano stoties darbą“, – rašė Muirhedas savo oficialioje ataskaitoje.
Kadangi saloje nebuvo telegrafo, kuriuo būtų galima pranešti kam nors apie pavojų, nebuvo jokių kitų ryšio priemonių ir nebuvo rasta jokių žmogaus palaikų pėdsakų, tiesa apie tai, kas iš tikrųjų nutiko tiems vyrams, pradingo kartu su jais.
