Kai pasaulis stebėjo Los Andželo gaisrus, matydamas nuostolius ir destrukciją, lydinčius ekologinę nelaimę, kai kurie visame tame įžvelgė galimybę.
Kaip elgiasi šiuolaikiniai žmonės?
Buvo pastebėta, kad ieškantys asmenukių naudojasi miškų gaisrais kaip fonu savo socialinės žiniasklaidos turiniui.
Jau kurį laiką platinami vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip būsimieji nuomonės formuotojai („influenceriai“) nelaimės zonoje filmuoja šokius ir kuria vaizdo įrašus.
Tuo tarpu kiti susidūrė su neigiama reakcija, nes kūrė vaizdo įrašus „ruoškitės su manimi, kol aš evakuojuosi“ arba naudojo gaisrus sveikatingumo produktams reklamuoti.
Nuo tada, kai atsirado priekinės išmaniųjų telefonų kameros, žmonės darė asmenukes netinkamoje aplinkoje – nuo Aušvico iki Rugsėjo 11-osios memorialo. Taip pat tai nutinka per labiau lokalizuotas nelaimes, pavyzdžiui, avarijas greitkeliuose ir laidotuves.
Savęs fotografavimo stiliaus turinys buvo plačiai paplitęs ir per 2023 m. kilusius gaisrus Maui saloje, todėl vietos Havajų bendruomenė išreiškė susirūpinimą dėl to, kad jų patirti didžiuliai nuostoliai buvo paversti socialinės žiniasklaidos spektakliu.
Dar vienas iš pavyzdžių yra karalienės Elžbietos II mirtis, kuomet priešais Bekingemo rūmų (Londonas) vartus žmonės filmavo „TikTok“ šokius ir net išsitraukė specialią filmavimo įrangą, pavyzdžiui, žiedines lempas.
Kodėl pastebimas toks neįprastas žmonių elgesys?
Gali atrodyti keista, kai kas nors filmuojasi socialinei žiniasklaidai niūrioje fizinėje aplinkoje. Tačiau egzistuoja tam tikri niuansai, kurie lemia ir lydi tokį elgesį.
Labai dažnai nuotraukos ar vaizdo įrašo fonas jos kūrėjui turi reikšmės tik tiek, kiek jis gali būti jo prekės ženklo dalis. Tai, deja, gali reikšti, kad mažiau rūpinamasi aplinkiniais žmonėmis vardan auditorijos, kuri galiausiai peržiūrės jų įrašą.
Kaip ir daugumos į save orientuoto turinio atveju, vaizdo įrašo darymo tikslas dažnai nėra užfiksuoti prisiminimą ar užfiksuoti ką nors gražaus. Vietoj to siekiama įamžinti ir palaikyti savo prekės ženklą socialinėje žiniasklaidoje.
Įtaką turinčių asmenų įrašai yra pripildyti simbolių ir pasąmoninių pranešimų (dažnai per foną), kuriais auditorijai pranešama apie jų socialinį statusą. Buvo ištirti socialiniai ženklai, kurių kūrėjai siekia savo turiniu.
Ugnies gaisrų apsuptyje influenceris gali bandyti perteikti heroizmą, empatiją, kančią ar supratimą. Įrašas iš vietovės, kuriai skiriamas visuotinis naujienų dėmesys, gali rodyti, kad jie yra „veiksmo centre“, o tai savaime atneša socialinį kapitalą.
Kognityvinis disonansas
Didžioji dalis socialinės žiniasklaidos turinio yra susijusi su savęs pristatymu. Norint tai suprasti, naudinga remtis įtakingo Kanados ir JAV sociologo Ervingo Goffmano darbais, kurio 1956 m. sukurtoje teorijoje savęs pateikimas lyginamas su aktoriaus vaidinimu spektaklyje. Šį „savęs teatrą“ sudaro priekinė scena ir užkulisiai, kuriems būdingos atitinkamos elgsenos.
Pirmoje scenoje vyksta spektaklis, pritaikytas numatytai auditorijai. Užkulisiuose vyksta pasiruošimas spektakliui, todėl jis dažnai gali atrodyti netvarkingas. Užkulisiuose paprastai aukojama ruošiantis pasirodymui priešakinėje scenoje.
Šiandien daugelis pasirodymų priešakinėje scenoje vyksta internetu. Mokslininkai tai vadina įspūdžio valdymu 2.0. Kai priekinė scena yra virtuali, užkulisiai lieka mūsų fiziniame pasaulyje. Visos aukos, daromos siekiant idealaus internetinio įspūdžio, patenka į mūsų fizinę aplinką ir ten, kur atsiduria influenceris ar turinio kūrėjas – net stichinės nelaimės centre.
Akivaizdu, kad turinio kūrimas vykstant nelaimei gali būti laikomas gana išnaudojamuoju ir gerokai prasilenkti su numatytomis socialinėmis prasmėmis.
Tyrimai rodo, kad tie, kurie dažniau dalyvauja tokio pobūdžio veikloje, siekdami valdyti įspūdį, taip pat dažniau demonstruoja kognityvinį disonansą dėl to, kas vyksta juos supančiame fiziniame pasaulyje.
Tai galima apibūdinti kaip narcisizmo normalizaciją, kuri dažnai svarstoma turizmo ir socialinės žiniasklaidos kontekste.
Dabar turistai fotografuoja save, o lankomas vietas fotografuoja kaip foną, siekdami jas paskelbti socialinėje žiniasklaidoje, užuot fotografavę pačias vietas. Pirmenybės teikimas savo internetinei socialinei aplinkai, kurioje žmogus yra „pagrindinis veikėjas“, gali trukdyti rūpintis fiziniu pasauliu.
Siekis „valdyti įspūdžius“ gali būti svarbesnis už empatiją
Daugelis Los Andželo savęs fotografavimo mėgėjų nuoširdžiai rūpinasi vietos bendruomene, nukentėjusia nuo gaisrų, arba patys yra tos bendruomenės nariai. Tačiau jų siekis valdyti įspūdžius gali būti svarbesnis už empatiją.
Kita vertus, neturėtume pamiršti, kad asmenukių darymas ir turinio kūrimas dabar yra įprasta kasdienio gyvenimo dalis. Kai kuriems tai gali būti vienintelis (arba geriausias) būdas išreikšti savo empatiją.
Reaguojant į nelaimes, socialinė žiniasklaida gali duoti daug gero: lėšų rinkimas, saugumo instrukcijos ar net bendros patirties paguoda. Bet kadangi dėl klimato kaitos neišvengiamai dažnėja stichinės nelaimės, pavyzdžiui, miškų gaisrai, tokio pobūdžio turinys taps dar labiau paplitęs.
Kyla dilema, kad vis dažniau susidurdami su „stichinių nelaimių turiniu“ galime tapti jam nejautrūs ir net nustoti jausti su šiais vaizdais susijusią empatiją.
