Dauguma augalų krypsta į saulę. Saulės šviesa jiems reiškia maistą, energiją ir gyvybę. Tačiau nedidelis augalas, aptiktas pavėsingoje Tailando miško paklotėje, regis, yra pasiryžęs sulaužyti šią pagrindinę taisyklę.
Įsivaizduokite, kad vaikštote po mišką ir tarp lapų po kojomis pastebite mažą, beveik juodą žiedą.
Iš jo viršūnės kyla trys ilgos, ragus primenančios ataugos, o rausvai oranžinės dėmės atrodo tarsi švytinčios akys. Dar keisčiau tai, kad šis augalas išgyvena be saulės šviesos. Jis gali atrodyti tarsi pabėgęs iš siaubo filmo, tačiau yra visiškai tikras.
Mokslininkai naujai atrastai rūšiai suteikė jos išvaizdos vertą pavadinimą – Thismia daemona, arba „velnio gėlė“.
Čulalongkorno universiteto ir Songkla princo universiteto mokslininkai šią rūšį aprašė žurnale „PhytoKeys“ paskelbtame tyrime.
Augalas, kuriam nereikia saulės šviesos
Velniška T. daemona išvaizda nėra vienintelis šio augalo išskirtinumas. Jis taip pat nepaiso vienos geriausiai žinomų augalų gyvenimo taisyklių.
Dauguma augalų turi chlorofilo – žalio pigmento, sugeriančio šviesos energiją. Vykstant fotosintezei jie šią energiją panaudoja savo maistui pasigaminti.
Tačiau T. daemona chlorofilo neturi. Šis augalas negali naudoti saulės šviesos energijai gauti ar fotosintezės būdu pats pasigaminti maisto.
Tad kaip jis išvengia bado? Atsakymas slypi po žeme – tai grybai.
Augalas reikalingą anglį ir kitas maistines medžiagas gauna iš dirvožemyje gyvenančių grybų. Mokslininkai tokį gyvenimo būdą vadina mikoheterotrofija.
Paprasčiau tariant, užuot gręžusis į saulę, „velnio gėlė“ prisijungia prie požeminio grybų tinklo.
Tai leidžia jai išgyventi menkai apšviestoje miško paklotėje. Didžiąją gyvenimo dalį augalas praleidžia pasislėpęs po nukritusių lapų sluoksniu ir tik trumpam pasirodo virš žemės, kad pražystų ir subrandintų vaisius.
Mokslininkai šią rūšį aptiko 2025 metų gegužę Thong Pha Phum nacionaliniame parke, vakarų Tailande. Augalai augo tarp nukritusių lapų ir nedidelių bambukų, maždaug 930–970 metrų aukštyje virš jūros lygio.
Vieta mokslininkus nustebino, nes Thismia genties augalai paprastai siejami su nuolat drėgnais atogrąžų miškais mažesniame aukštyje.
„Thismia daemona atradimas iš tiesų buvo didžiulė staigmena“, – sako Songkla princo universiteto botanikas Sahutas Chantanaorrapintas.
Tai, kad šių augalų populiacija aptikta sezoniniame kalnų miške beveik 1 000 metrų aukštyje virš jūros lygio, leidžia manyti, jog jie gali prisitaikyti prie įvairesnių aplinkos sąlygų, nei mokslininkai manė anksčiau.
Atrodo tarsi iš siaubo filmo
Kartu su žiedais T. daemona gali užaugti iki maždaug 12,5 centimetro aukščio. Plaukuotos, šviesiai rudos jos šaknys primena koralų gabalėlius. Beveik juodas žiedas turi mėsingų rausvai oranžinių dalių, permatomų mėlynų kuokelių ir tris plonus „ragus“, kylančius virš kupolo formos struktūros.
Pasak S. Chantanaorrapinto, pavadinimas atspindi augalo „paslėptą, požeminį ir paslaptingą gyvenimo būdą“, taip pat jo „velnišką esmę“.
Naujoji rūšis priklauso Thismia genčiai – neįprastų augalų grupei, kurios atstovai kartais vadinami fėjų žibintais. Šiuo metu šiai genčiai priskiriama apie 120 rūšių.
Norėdami patvirtinti, kad iš tiesų aptiko naują rūšį, tyrėjai mikroskopais ir didelės raiškos fotografijos priemonėmis ištyrė jos fizines savybes. Jie taip pat išanalizavo penkias branduolinės ir mitochondrinės DNR sritis bei palygino rezultatus su kitomis Thismia rūšimis.
Artimiausia žinoma jos giminaitė, regis, yra Borneo saloje aptinkama Thismia betung-kerihunensis. Tačiau šio atradimo reikšmė neapsiriboja dar vienos neįprastos rūšies įtraukimu į žinomų augalų sąrašą.
T. daemona priklauso mažesnei Geomitra grupei. Iki šio atradimo jos atstovai buvo užfiksuoti tik Malaizijos pusiasalyje, Borneo ir Sumatroje.
Šios rūšies atradimas vakarų Tailande gerokai praplečia žinomą grupės paplitimo arealą į šiaurę. Be to, žinomų Thismia rūšių skaičius Tailande padidėjo nuo 15 iki 16.
Vos atrasta rūšis jau atsidūrė pavojuje
Tačiau vos pristatyta mokslo pasauliui „velnio gėlė“ iš karto sukėlė susirūpinimą.
Kol kas žinoma tik viena jos populiacija, kurią sudaro mažiau nei 50 augalų. Jie užima mažesnį nei 0,05 kvadratinio kilometro plotą.
Nors ši vieta yra saugomame nacionaliniame parke, ją reguliariai lanko turistai. Žmonės gali netyčia užminti ant augalų arba pažeisti trapią miško paklotę, nuo kurios priklauso tiek jie, tiek jų partneriai grybai.
Todėl tyrėjai, remdamiesi Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) kriterijais, preliminariai šią rūšį įvertino kaip esančią ties kritine išnykimo riba. Tačiau tai nereiškia, kad ji jau oficialiai įtraukta į IUCN Raudonąjį sąrašą – moksliniame darbe pateikiamas tik preliminarus vertinimas.
„Vietos žmonių skatinimas didžiuotis savo gamtos paveldu ne tik padeda apsaugoti mikrobuveinę, bet ir remia tvarų, bendruomenės inicijuojamą ekoturizmą“, – sako S. Chantanaorrapintas.
„Velnio gėlė“ parodo, kad net saugomose ir dažnai žmonių lankomose vietose vis dar gali slėptis mokslui nežinomos rūšys.
Kartais nauja rūšis laukia ne sunkiai pasiekiamoje laukinėje gamtoje. Ji gali slėptis tarp lapų tiesiog po mūsų kojomis.
