Mokslininkas nustatė netikėtą plastiko taršos šaltinį – kramtomąją gumą. Paaiškėjo, kad šis nemažos dalies žmonių kasdien pasirenkamas produktas, dažnai laikomas nekaltu įpročiu, iš tikrųjų prisideda prie mikroplastiko kaupimosi aplinkoje.
Kramtomojoje gumoje – naftos pagrindu pagamintos medžiagos
Jungtinės Karalystės Portsmuto universiteto mikroplastiko ekspertas Deividas Džounsas atskleidė, kad daugumos šiuolaikinių kramtomųjų gumų sudėtyje yra „įvairių naftos pagrindu pagamintų sintetinių kaučiukų“, panašių į tuos, iš kurių gaminamos automobilių padangos, kurie patenka ne tik į mūsų kūnus, bet ir į aplinką.
Keista, tačiau „Wrigley“, didžiausia pasaulyje kramtomosios gumos gamintoja, atsisako įvardyti, kas konkrečiai įeina į jos gaminius.
Savo burnos sveikatos programos puslapyje kompanija nurodo tik tai, kad sintetinis pagrindas suriša „visus ingredientus, kad jie būtų švelnios ir minkštos tekstūros“.
Kaip paaiškino Džounsas, 2014 m. Arkanzaso universitete atlikta cheminė analizė atskleidė tai, ko „Wrigley“ ir kiti kramtomosios gumos gamintojai nenorėjo atskleisti.
Kramtomosios gumos sudėtyje gali būti visko: stireno-butadieno, iš kurio gaminamos padangos, polietileno, iš kurio gaminami plastikiniai maišeliai, ir polivinilacetato, geriau žinomo kaip medienos klijai.
„Žmonės, su kuriais bendrauju, visada nustemba ir pasibjaurėja, kai sužino, kad kramtė tąsaus plastiko gabalėlį.
Dauguma gamintojų paprasčiausiai neskelbia, iš ko iš tikrųjų pagaminta guma, – jie vengia pateikti išsamią informaciją, ingredientų sąraše nurodydami gumos pagrindą“, – rašė mokslininkas.
Per metus pagaminama milijonai tonų kramtomosios gumos
Nors nėra tikslių statistinių duomenų, kiek kramtomosios gumos pagaminama per metus, tačiau apytiksliais skaičiavimais, per metus pagaminama iki 1,74 trilijono vienetų.
Atlikęs savo tyrimą, Džounsas nustatė, kad dauguma gumos gabalėlių sveria apie 1,4 gramo, o tai reiškia, kad kasmet pagaminama beveik 2,4 mln. tonų.
Džounsas pažymėjo, kad maždaug trečdalį šio svorio sudaro sintetinis gumos pagrindas, t. y. nemažai cheminių medžiagų, kurios kasmet patenka į burną ir atitinkamai išspjaunamos.
Šie skaičiai tampa dar baisesni, jei atsižvelgsime į tai, kokia ilgaamžė yra guma, kai ją žmonės išmeta.
Kadangi išmestą gumą sunku pašalinti ir tai reikalauja daug darbo, ji dažnai lieka ant šaligatvių ir po kėdėmis, stalais bei suolais. Galiausiai ji suyra ir virsta mikroplastiku, tačiau šis procesas, kaip pastebi mokslininkas, gali trukti dešimtmečius.
Nors yra pramonės finansuojamų kampanijų, padedančių žmonėms tinkamiau atsikratyti gumos atliekų, tačiau, pasak Džounso, šių bendrovių „finansinis indėlis į atliekų valymo pastangas yra toks pat, kaip plastiko gamintojų mokėjimas už šiukšlių rinktuvus ir šiukšlių maišus savanorių valomuose paplūdimiuose“.
„Nė vienas iš jų nesprendžia pagrindinės problemos priežasties, t. y. to, kad tokias neorganines ir potencialiai toksiškas medžiagas apskritai leidžiama dėti į maisto produktą“, – pridūrė tyrėjas.
Nors sunku pasakyti, kiek kramtomoji guma prisideda prie mūsų planetą kamuojančios mikroplastiko problemos, tai svarbus priminimas apie daugybę neįprastų taršos šaltinių, į kuriuos dažnai neatsižvelgiame.
Džounsas apibendrino, kad „tarša kramtomąja guma yra tik dar viena plastiko taršos forma“.
