Norvegija neteko vieno mylimiausių savo monarchų. Karalius Haraldas V mirė sulaukęs 89 metų, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai dėl retos kraujo ligos buvo paguldytas į ligoninę. Per 35 metus soste jis tapo ne tik šalies monarchijos modernizavimo simboliu, bet ir žmogumi, į kurį norvegai atsigręždavo sunkiausiomis akimirkomis.
Oslo karališkieji rūmai pranešė, kad karalius penktadienį 6.35 val. vietos laiku ramiai mirė Oslo nacionalinėje ligoninėje.
Paskutinę parą prieš jo mirtį karalių lankė karališkosios šeimos nariai, o prie rūmų žmonės nešė gėles.
Haraldas buvo pirmasis nuo XIV amžiaus Norvegijoje gimęs šios šalies karalius. Sostą iš jo perima sūnus Haakonas.
Per 35 valdymo metus Haraldas tapo populiariu ir permainų nebijojusiu monarchu. Jis modernizavo monarchiją, sulaužė tradiciją vesdamas ne karališkos kilmės moterį ir tapo vienijančia figūra sunkiausiomis Norvegijos akimirkomis.
Karališkosios šeimos gyvenimą stebintys ekspertai jį apibūdino kaip paprastą, gerbiamą ir mylimą žmogų, vadino tautos „seneliu“ bei „žmonių karaliumi“. Pastarasis apibūdinimas anksčiau buvo taikomas ir jo tėvui karaliui Olavui V.
Po 2011 metais Osle ir Utøya saloje įvykdytų išpuolių Haraldas ragino norvegus palaikyti vieniems kitus ir „neleisti baimei užvaldyti“.
Pastaraisiais metais karaliui ir jo šeimai teko susidurti ne tik su sveikatos problemomis, bet ir skandalais – ypač dėl jo marčios Mette-Marit ryšių su mirusiu seksualiniu nusikaltėliu Jeffrey Epsteinu bei jos sūnaus Mariaus Borgo Høiby nuteisimo už išžaginimą.
Istorikas ir TV2 karališkosios šeimos korespondentas Ole-Jørgenas Schulsrudas-Hansenas BBC sakė, kad valdant Haraldui Norvegijos monarchija tapo lygiavertiškesnė ir atviresnė kalbant apie finansus bei sveikatą.
„Nettavisen“ karališkosios šeimos korespondentė Tove Taalesen velionį karalių apibūdino kaip „vieną iš mūsų“, o žurnalo „Se og Hør“ karališkosios šeimos ekspertė Caroline Vagle teigė, kad jis „visada buvo labai arti žmonių“.
Kai Norvegijos nacionalinė futbolo rinktinė grįžo iš JAV, pirmą kartą patekusi į pasaulio čempionato ketvirtfinalį, Haraldas futbolininkus pasitiko rūmuose.
Karalius paliko beveik 58 metus kartu gyvenusią žmoną karalienę Sonją, jų dukrą princesę Märthą Louise, sūnų – naująjį karalių Haakoną – ir šešis anūkus.
Dėl meilės buvo pasirengęs likti nevedęs
Haraldas gimė 1937 metų vasario 21 dieną Skaugumo dvare netoli Oslo.
Jam buvo vos treji, kai Antrojo pasaulinio karo pradžioje diktatorius Adolfas Hitleris įsakė nacistinei Vokietijai įsiveržti į Norvegiją.
Haraldo motina su vaikais pabėgo per sieną į Švediją, o vėliau JAV prezidento Franklino D. Roosevelto kvietimu išvyko į Jungtines Valstijas.
Karui pasibaigus princas Haraldas su šeima grįžo į Norvegiją, baigė mokyklą ir atliko privalomąją karo tarnybą. 1957 metais jis tapo sosto įpėdiniu, o 1960–1962 metais Oksfordo universiteto Balliolio koledže studijavo socialinius mokslus, istoriją ir ekonomiką.
Būsimą žmoną Sonją Haraldsen, verslininko dukrą, jis sutiko vakarėlyje. Tačiau sosto įpėdiniui teko laukti net devynerius metus, kol jam buvo leista ją vesti. Jo tėvas karalius Olavas tikėjosi, kad sūnus ves kurią nors Europos princesę.
Galiausiai Haraldas tėvui pareiškė, kad jei negalės vesti Sonjos, apskritai liks nevedęs, Norvegijos visuomeniniam transliuotojui pasakojo karalius Haraldas.
Tėvas galiausiai davė sutikimą, o pora susituokė Oslo katedroje 1968 metų rugpjūčio 29 dieną.
Haraldo pasirinkimas vėliau atvėrė kelią ir abiem jo vaikams tuoktis su ne karališkos kilmės žmonėmis. Pasak C. Vagle, tai „padėjo užbaigti labai vyrų dominuojamos karališkosios šeimos erą“.
„Jis niekada nebijojo parodyti emocijų, humoro ar pažeidžiamumo, ir tai darė jį labai žmogišką“, – sakė karališkosios šeimos ekspertė.
1990 metais pablogėjus jo tėvo sveikatai, sosto įpėdinis tapo regentu. 1991 metų sausio 17 dieną mirus Olavui V, Haraldas užėmė Norvegijos sostą.
Pasak istoriko Trondo Noréno Isakseno, maždaug 2000-aisiais atsiskleidė kitokia karaliaus pusė – iš santūraus, rimto ir drovaus žmogaus jis tapo gerokai atviresniu ir empatiškesniu monarchu.
Sunkiausią šalies akimirką kreipėsi kaip tėvas, senelis ir karalius
Didžiausias išbandymas jo valdymo metais atėjo 2011-ųjų liepą, kai neonacis Andersas Breivikas automobilyje paslėpta bomba Osle nužudė aštuonis žmones, o vėliau Utøya saloje esančioje jaunimo stovykloje nušovė dar 69 žmones, kurių dauguma buvo paaugliai.
Kitą dieną Haraldas kreipėsi į šalį per televiziją, o po kelių savaičių pasakė kalbą, kurioje apie aukų ir jų artimųjų skausmą kalbėjo kaip tėvas, senelis, vyras ir karalius. Tramdomas ašarų jo balsas virpėjo ir trūkinėjo.
„Galiu tik įsivaizduoti jūsų skausmo gilumą. Kaip šios tautos karalius, užjaučiu kiekvieną iš jūsų“, – sakė jis.
„Manau, kad ši akimirka įsirėžė į mūsų atmintį kaip pavyzdys to, kokia turėtų būti monarchija“, – šiuos įvykius prisiminė istorikas O.-J. Schulsrudas-Hansenas.
2016 metais karalius vėl pateko į antraštes, kai pasakė emocingą kalbą, palaikančią religinę, etninę ir seksualinės orientacijos įvairovę.
Jis sakė, kad norvegai yra kilę iš „Afganistano, Pakistano ir Lenkijos, iš Švedijos, Somalio ir Sirijos“, jie „tiki Dievu, Alachu, Visata ir niekuo“, o tarp jų yra „merginų, kurios myli merginas, vaikinų, kurie myli vaikinus, ir merginų bei vaikinų, kurie myli vieni kitus“.
Karalius taip pat buvo aistringas sportininkas ir aplinkosaugos šalininkas. Jis buvo vienas iš Pasaulio gamtos fondo (WWF) Norvegijos padalinio iniciatorių ir 20 metų ėjo jo prezidento pareigas.
Haraldas buvo ir itin patyręs buriuotojas – Norvegijai jis tris kartus atstovavo olimpinėse žaidynėse. 2022 metais karalius paskelbė baigiantis dalyvavimą buriavimo varžybose.
Paskutinius metus temdė ligos ir šeimos skandalai
2001 metais sosto įpėdiniui Haakonui vedus Mette-Marit, karalius ir karalienė priėmė ir jos ketverių metų sūnų iš ankstesnių santykių Marių Borgą Høiby. Su juo buvo elgiamasi kaip su šeimos nariu, nors karališkieji rūmai vėliau pabrėžė, kad jis niekada nebuvo karališkosios šeimos narys.
Karaliaus dukra princesė Märtha Louise iš pradžių buvo ištekėjusi už norvegų rašytojo, o 2024 metais susituokė su amerikiečiu, save vadinančiu šamanu – ši santuoka sulaukė nemažai prieštaringų vertinimų. Dėl poros komercinės veiklos princesė galiausiai atsisakė karališkųjų pareigų.
Nors daliai norvegų galėjo atrodyti, kad Haraldas pernelyg atlaidžiai vertino prieštaringus savo šeimos narių gyvenimo sprendimus, C. Vagle teigimu, jis „parodė esantis žmogus, kuriam svarbiau viską išsikalbėti, o ne dalyti griežtus nurodymus“.
Silpnėjant sveikatai, 2024 metų balandį karalius visam laikui sumažino viešų įsipareigojimų skaičių.
Pastaruoju metu jis buvo gydomas kortizonu dėl retos kraujo ligos – hemolizinės anemijos, dėl kurios organizme sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių. Rugpjūčio 17 dieną Haraldas buvo paguldytas į ligoninę, o jo sūnus tapo regentu ir perėmė karaliaus pareigas.
Vien šiais metais Norvegijos karališkąją šeimą užklupo virtinė sveikatos problemų ir skandalų, dėl kurių ji beveik nuolat buvo visuomenės dėmesio centre.
Mette-Marit sūnaus Mariaus Borgo Høiby teismo procesas dėl išžaginimo daugelį mėnesių slėgė karališkąją šeimą. Birželį Oslo teisėjai pripažino jį kaltu dėl daugybės nusikaltimų. Jis apskundė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę ir prieš pat Haraldo mirtį aplankė jį ligoninėje.
Likus kelioms dienoms iki teismo proceso pradžios buvo paviešinti dokumentai, atskleidę dažną Mette-Marit bendravimą su mirusiu seksualiniu nusikaltėliu Jeffrey Epsteinu.
Vėliau Mette-Marit atsiprašė karaliaus Haraldo ir karalienės Sonjos dėl trejus metus trukusios draugystės su J. Epsteinu ir pripažino parodžiusi „prastą nuovoką“. Nacionalinei televizijai duotame interviu ji taip pat sakė norinti, kad niekada nebūtų jo sutikusi.
Praėjus dviem dienoms po jos sūnaus teismo proceso pabaigos, Mette-Marit buvo persodinti plaučiai. Prieš aštuonerius metus jai buvo diagnozuota reta plaučių fibrozės forma.
Gydytojai jos būklės stabilia nelaikys, kol po transplantacijos nepraeis metai, todėl naujojo karaliaus Haakono laukia sudėtingas sosto perėmimo laikotarpis, per kurį jis kartu turės rūpintis žmona.
Karališkąją šeimą supančios krizės paveikė ir monarchijos populiarumą. Laikraščio „Aftenposten“ užsakymu atlikta apklausa parodė, kad parama monarchijai sumažėjo nuo 72 proc. 2024 metais iki 54 proc.
Kitos apklausos rodė, kad beveik pusė norvegų manė, jog Mette-Marit nebegalėtų tapti karaliene, nors dabar labai tikėtina, kad Haakonas patvirtins, jog ji ja taps.
Nepaisant neigiamų nuotaikų monarchijos atžvilgiu, C. Vagle teigė, kad kritika retai būdavo nukreipta asmeniškai į velionį karalių. Jai susidarė įspūdis, kad „visi mylėjo karalių Haraldą“.
„Kai karališkojoje šeimoje kas nors nutinka ne taip, žmonės linkę kaltinti bet ką, tik ne karalių“, – pastebėjo istorikas T. N. Isaksenas.
Pasak T. Taalesen, Haakonui jau teko atsakyti į klausimus, kaip jo paties šeimą lydintys neramumai „seks paskui jį einant karaliaus pareigas“, tačiau ji mano, kad jis jau pademonstravo lyderystę ir su pastaraisiais įvykiais susitvarkė gerai.
Pagrindinė karališkosios šeimos strategija buvo atsiriboti nuo Mariaus Borgo Høiby teismo proceso, ir O.-J. Schulsrudas-Hansenas mano, kad tai iš esmės pavyko.
Nors dėl Jeffrey Epsteino dokumentų karališkajai šeimai gali tekti atlaikyti dar daugiau visuomenės dėmesio, dabar norvegų mintys pirmiausia kryps į „labai mylimo karaliaus“ atminimą ir paramą jo sūnui.
